Apie svaiginančią karjerą didžiulėje tarptautinėje kompanijoje svajoja ne visi. Kai kuriems užtenka mėgstamo darbo ir žinojimo, kad esi reikalingas. „Mama, būk pati šauniausia”, – išlydėdamas „Vakarės” heroję į interviu pasakė jos devynmetis sūnus Robertas.
Prieš savaitę vykusiame penktajame šalies padavėjų maratone dalyvavusi džiazo klubo „Kurpiai” barmenė-padavėja Auksutė Vaitkutė finišo tiesiąją kirto toli gražu ne pirma. Tačiau trisdešimtmetė komisijos buvo pripažinta simpatiškiausia Lietuvos barmene. Ir visai neatsitiktinai. Jos darbo įrankis – šypsena, kurią paveldėjo iš čigoniško kraujo turinčios mamos.
Būtent šypsena jau dešimtmetį padeda Auksei užsidirbti pragyvenimui sau ir sūnui. Šypsenos pakerėti klientai neretai maldauja moters telefono numerio, bet klaipėdietė yra neperkalbama. „Prieš daugelį metų prasidėjau su kavinės lankytoju ir netrukus pagimdžiau sūnų. Po skaudaus išsiskyrimo nusprendžiau ateityje darbo su asmeniniu gyvenimu nebepainioti. Dabartinis draugas pro automobilio langą užkalbino mieste, kai, kaip ir visada, vaikštinėjau gatvėmis su sūnumi”, – prisimena Auksė.
Ryžtas išblėso
Žurnalo „Geras skonis” penktus metus organizuojamame padavėjų maratone Auksė sutiko dalyvauti po darbuotojų susirinkimo. „Nusprendėme, kad turime išbandyti savo jėgas. Tik atvykus į Palangą, kur ir vyko konkursas, entuziazmas ir ryžtas išblėso”, – pasakojo jauna moteris.
Pamačiusi, kad prie starto linijos išsirikiavo bemaž 150 padavėjų ir barmenų iš visos Lietuvos, Auksę apėmė panika. „Nesu labai drovi, tiesiog bijojau varžytis su žinomiausiais barmenais, kurie šiame maratone dalyvauja ne pirmus metus. Tik vėliau „Kurpių” administratorė mane apramino – svarbiausia ne laimėti, bet dalyvauti”, – sakė Auksė.
Nors buvo skelbta, kad padėklu su bokalu alaus nešini maratono dalyviai turės bėgti du kilometrus, prieš pat varžybas paaiškėjo, kad trasa sumažinta iki vieno kilometro. „Norėjau tik pasiekti finišą, išpilsiu alų ar neišpilsiu buvo nesvarbu”, – pasakojo klaipėdietė.
Pataisyti bokalą ant padėklo dalyviai galėjo vieną vienintelį kartą ir tą – prieš startą. Už kiekvieną išlaistytą alaus šlakelį barmenai gaudavo baudos taškų – nuo galutinio varžybų rezultato jiems nuimdavo po 30 sekundžių. „Nors atbėgau ne pirma, alaus bokale buvo daugiau nei pusė”, – džiaugėsi moteris.
Biure nedirbtų
Auksė nedrįso spėlioti, kodėl simpatiškiausios dalyvės titulas atiteko būtent jai. „Bet jeigu komisija nusprendė, vadinasi, buvau verta”, – kukliai sakė ji. Nuo 1995-ųjų padavėja ir barmene dirbanti jauna mama aiškino, kad iš buvusios darbovietės – naktinio klubo „Kalifornija” – išėjo dėl sūnaus.
„Pinigai ten neblogi buvo, tačiau nemanau, kad turiu teisę kiekvieną naktį palikti vaiką vieną”, – mano devynis mėnesius „Kurpiuose” dirbanti klaipėdietė. Auksė teigė, kad visas jos gyvenimas susijęs su baru. Čia ji ir save realizavo, ir su sūnaus tėvu susipažino.
„Aišku, karjeros bare nepadarysi, bet aš jos nesiekiau. Man patinka mano darbas – bendrauju su žmonėmis, jaučiuosi reikalinga. Negalėčiau sėdėti biure ir nejudėti”, – pasakojo Auksė.
Moters savimeilę paglosto klientų komplimentai, jų pasitikėjimas. Nors per dieną ji aptarnauja dešimtis žmonių, visada prisimena, kuris klientas mėgsta viskį be ledukų, o kuriam patinka vištienos pjausnys.
„Klientai tai įvertina ir palieka arbatpinigių. Be abejo, viską reikia daryti su šypsena. Jeigu nesišypsai, klientas pastebi ir gali pelnytai tave paskųsti”, – tvirtino Auksė.
Atiduoda sūnui
Paklausta, ar nenusibosta nuolat šypsotis, moteris aiškino, kad ir jai pasitaiko tokių dienų, kai išspausti šypseną tiesiog neįmanoma. „Visi esame žmonės su savo rūpesčiais. Klubo savininkai tikrai supratingi, todėl, pamatę darbuotoją be šypsenos veide, nepuola jo koneveikti”, – džiaugėsi ji.
Nors pokalbio pradžioje Auksė nenorėjo atskleisti, kiek per dieną ji gaunanti arbatpinigių, vėliau ji prasitarė, kad daugiausiai jų susirenka per Klaipėdos Pilies džiazo festivalį. „Padavėjai nemėgsta girtis gautais arbatpinigiais. Na, būna dienų, kad surenku ir šimtą litų”, – teigė simpatiškiausia Lietuvos padavėja.
Auksė sakė nepykstanti ant arbatpinigių nepaliekančių klientų. „O kodėl jie turėtų palikti? Žinau, kad užsienyje padavėjai gauna fiksuotą arbatpinigių sumą, tačiau mums dar toli iki užsienio. Net tie patys užsieniečiai, kurie namuose nešykšti „arbatos”, atvažiavę čia kartais jos visiškai nepalieka”, – sakė Auksė.
Kartais užsieniečiai palieka eurų monetų. Jas moteris atiduoda sūnui. „Nors Klaipėdoje juos išsikeisti galima ne visur, Robertas su močiute kartais nuvažiuoja svetur, o ten praverčia sutaupyti eurai”, – aiškino Auksė.
Džiazo klube dirbanti klaipėdietė sakė muzikos negirdinti. „Kai dirbu, nieko aplink negirdžiu. Svarbiausia – suktis, juk nuo to priklauso uždarbis”, – teigė Auksė.
Paklausta, ar žada dirbti padavėja iki gyvenimo pabaigos, moteris tikino, kad kol kas jokių alternatyvų nemato. „Apie jokį kitą darbą kol kas negalvojau. Na, nebent ateityje perimčiau mamos verslą. Ji verčiasi gabendama ir parduodama drabužius. Turguje nestovi, turi savo klientų ratą”, – juokėsi Auksė.
Barų nemėgsta
Auksė tikino esanti uždara ir nemėgstanti linksmybių. „Retai tenueinu į klubą ar barą. Mieliau laiką leidžiu su sūnumi”, – prisipažino barmenė. Robertą ji pavadino savo gyvenimo džiaugsmu ir nuolatiniu palydovu. Su sūnumi ir po medžius laipioja, ir dviračiais važinėjasi. „Atstoju jam ir mamą, ir tėtį. Jau šešerius metus draugauju su vaikinu, bet jis turi savų problemų, savo gyvenimą. Neperšu jam globoti mano vaiko”, – sakė Auksė.
Nors būdama dvidešimties ji susižavėjo vyresniu baro lankytoju ir netrukus pastojo, moteris aiškino anuos santykius prisimenanti be nuoskaudos. „Kaip galiu pykti, juk ši pažintis man padovanojo vaiką?” – retoriškai klausė ji.
Dabartinis Auksės gyvenimo draugas už ją gerokai jaunesnis. Su juo moteris susipažino prieš šešerius metus, kai vaikštinėjo senamiesčiu su trejų metukų sūneliu. Auksė pasakojo, kad į jos dalyvavimą padavėjų maratone draugas žiūri skeptiškai. „Konkurso dieną jis buvo Londone. Sakė, kad skaitė internete, džiaugėsi. Tačiau nepamiršo priminti, kiek man metų ir kodėl ryžausi dalyvauti tokiame konkurse. Na ir kas, kad man trisdešimt, ant kaktos juk neparašyta”, – teisinosi Auksė.
Arnoldas Remeika