Tarybų šalies kinematografas krikščioniškų priesakų negerbė, o patį pirmąjį – „nekurk sau stabų” – pažeidinėjo nuolat. Tarybinis kinas, Uljanovo-Lenino apibrėžtas kaip „svarbiausias iš menų” bolševikų laikais, tai vieną, tai kitą politinį numylėtinį garbindavo savo „neblėstančiuose šedevruose”. Net nereikia kalbėti, kad nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios iki šeštojo vidurio didžiausias dievas ir herojus ekranuose ir už ekrano buvo „tautų tėvas” Josifas Visarionovičius Džiugašvilis, labiau žinomas kaip Josifas Stalinas.
Svarbiausias režisierius
Kartą viešėdamas Maksimo Gorkio viloje Josifas Visarionovičius „pasiskundė” kinematografui Grigorijui Aleksandrovui dėl tarybinių režisierių, kurie nenori skaitytis su liaudimi. „Juk žmonės mėgsta žvalų, gyvenimą mylintį meną”, – tvirtino vadas. O jūs štai ką rodote? Jo pastebėjimas padarė nemažos įtakos kinui daugeliui metų.
Stalinas, pagarsėjęs literatūros ir teatro žinovas, kinematografais ypač rūpinosi – asmeniškai žiūrėjo visus filmus ir duodavo konkrečius nurodymus jų kūrėjams. Tai nebuvo taip sunku spėti – šalyje tais laikais per metus būdavo išleidžiama ne daugiau kaip dešimt juostų. Svarbiausias režisierius ir skatindavo, ir bausdavo kūrėjus. Filmai, įtvirtinantys Stalino kultą, buvo kuriami vis dažniau. Šviesus „šeimininko” įvaizdis kasmet vis labiau spindėjo.
Didysis aktorius
Vado vaidmens atlikėjai dirbo pagal bendrą patosinę-monumentaliąją tarybinio meno tradiciją. Paradinė tų metų dailė vaizdavo Staliną teatrališkomis pozomis: už švarko užkišta ranka, lyg pranašą, rodantį teisingą kelią. Aktoriams įtakos darė legendos ir mitai apie vadą, stropiai auginami meninės literatūros, spaudos ir garsių žmonių, asmeniškai bendravusių su juo pačiu. Genialus intrigantas reguliariai rengdavo tokius susitikimus-spektaklius. Kalbėdavo mažai, paprastai ir įtikinamai, apskaičiuotai reikšdavo arba „išreikšdavo” emocijas, teikdavo išmintingus patarimus. Kaip tikras aktorius žinojo ir mosto, ir žodžio, ir pauzės kainą.
Konsultantas
Režisierius Michailas Čiaurelis, pačių pompastiškiausių filmų apie vadą kūrėjas, pasakojo, jog Stalinas nuolatos kišdavosi į jo darbą, reikalaudavo įklijuoti į filmą naujų scenų su juo. Pavyzdžiui, jam patiko save pateikti su pypke dantyse ant bėgiais lekiančio vagono laiptelių. Dar – Josifas Visarionovičius panoro ekrane draugą Staliną išvysti žlugusios fašistinės Vokietijos sostinėje po pergalės 1945 metų gegužę. Pritrenkiantis savo neskoningumu Čiaurelio filmo „Berlyno kritimas” finalas-apoteozė atsirado pagal geriausio kinematografų „draugo” scenarijų. Stalinas sniego baltumo miline žengia lėktuvo trapu, o jį audringai sveikina jo išlaisvintų tautų atstovai. Iš tikrųjų Stalinas į Berlyną nevažiavo, ir šis epizodas tik mažytė apgavystė tarybinės propagandos melo jūroje. 1950 m. prancūzų kino istorikas Andrė Bazenas taikliai pastebėjo: „Vienintelis skirtumas tarp Stalino ir Tarzano tas, kad filmai apie džiunglių herojų nepretenduoja į teisybę.”
Dubleriai
Meno atžvilgiu „šeimininkas” buvo tikras internacionalistas – jam nepatiko nei Semenas Goldštabas, kukliai jį vaizduojantis juostoje „Leninas spalį”, nei žemietis Kobaladzė, suvaidinęs Staliną biografinės agitacijos „Jakobas Sverdliovas” epizode. Gero įvertinimo nesulaukė ir Levo Sverdlino bei Iraklijaus Andronikovo kino bandymai, nors abu nugrimuoti buvo labai panašūs į vadą. Beje, dabartiniame šalies kine į išorinį panašumą su prototipu, rodos, visai nekreipiama dėmesio. Jau labai nepanašūs į „originalą” tokie aktoriai kaip Aleksejus Petrenka („Baltazaro puotos”) ir Aleksandras Brujevas („Artimasis ratas”).
Triskart Stalinas
Trijuose pokario filmuose „Eilinis Aleksandras Matrosovas”, „Trečiasis smūgis”, „Staliningrado mūšis” Staliną atliko garsus aktorius Aleksejus Denisovičius Dikij. Kine jis debiutavo 1919 metais. Jo likimas susiklostė dramatiškai – ketvirtojo dešimtmečio viduryje aktorius buvo represuotas ir keletui metų apskritai dingo iš ekrano bei scenos. Tiktai 55-erių Aleksejus Dikij visiškai užkariavo tarybinį ekraną, suvaidinęs Kutuzovą ir Nachimovą biografinėse juostose. Buvo pasakojamas toks įvykis: šeštojo dešimtmečio pradžioje į „Mosfilm” studiją praktikos atvyko studentai aktoriai. Sėdi, laukia valdžios. Staiga iš grimo kambario išeina Stalinas. Visi pašoka ir išsitempę stovi. „Jūs ką, jaunuoliai, čiagi aš, Dikij.”
Kinas apie save
1938 m. Čiaurelis nufilmavo „Didysis rytas” su Michailu Gelovaniu, kunigaikščių palikuoniu, puikiai atlikdavusiu romansus, suvaidinusiu jauną Staliną. Peržiūrėti filmą vadas įsitaisė didžiuliame krėsle, už jo – Moltovas, Vorošilovas, Čiaurelis ir keletas kitų išrinktųjų. Juosta baigėsi, pagrindinis kino žiūrovas atsistojo ir neprataręs nė žodžio pajudėjo link durų. Režisierius sėdėjo nei gyvas, nei miręs. Jau tarpdury Stalinas pasisuko ir pratarė: „Gelovanis įtikinamai suvaidino draugą Staliną.” Nuo to laiko Gelovanis beveik monopoliškai tapo vado antrininku ekrane. Už šį vaidmenį aktorius gavo net keturias Stalino premijas, tarybų liaudies artisto vardą, Raudonosios darbo vėliavos ordiną. Nuo 1938 m. iki 1952 Michailas Gelovanis suvaidino pagrindinį savo gyvenime vaidmenį 15-oje filmų. Jis savo herojų apdovanojo žmoniškumu, humoru ir nevalingai įnešė svarų indėlį tam, kad atsirastų mitas apie didįjį tautų vadą.
Kartą išvažiavo į vilą…
Aktoriaus sūnaus Georgijaus atsiminimais, Čiaurelis nenorėjo padėti susitikti Stalinui ir Gelovaniui. Režisierius kartą leptelėjo: „Tu, Miša, žinoma, labai simpatiškas, daug žinai, gražiai dainuoji, tačiau nereikia tau su vadu matytis. Dar pradėsi kopijuoti ne tai ką reikia.” Ir vis dėlto „antrininkai” susitiko. Kartą 1946 metų pabaigos vakarą Stalinas iškvietė Čiaurelį į savo kabinetą Kremliuje, pasisveikino ir trumpai pasakė: „Palikim reikalą rytojui, o dabar keliaujam į vilą.” Automobilyje su vadu ir kino režisieriumi buvo dar vienas žmogus iš Kaukazo – Laurentijus Berija. Jis ir prabilo: „O gal pagaliau vertėtų Gelovanį supažindinti su Josifu Visarionovičiumi?” Po kurios pauzės Stalinas griežtai atsisuko ir žiūrėdamas į tykų Čiaurelį pasakė: „O kodėl gi ne?” Juoda mašina sustojo Arbato aikštėje, prie kurios kaipmat privažiavo Stalino apsaugos viršininkas ir gavo įsakymą tuoj pat atvežti į vilą artistą Gelovanį. Aktorius tais laikais neblogai uždirbdavo, tačiau dėl beribio geraširdiškumo ir neatsakingumo neretai sėdėdavo visai be pinigų, turėjo kuklų dviejų kambarėlių butą ir rengėsi visai neprabangiai. Čiaurelio siaubui, Michailas Gelovanis viloje pasirodė apsirengęs purvinoku švarku, suglamžytomis kelnėmis, sukištomis į batus, tad buvo sutiktas nepritariamu žvilgsniu. Tačiau greitai artisto žavesys, dosniai paskleistas užstalės pokalbiuose su likimų sprendėjais, visiškai užkariavo batsiuvio sūnų, tapusį didžiulės imperijos šeimininku.
Kupiūros
Po Stalino mirties vado pasekėjai surengė parodomąją kampaniją jo asmenybės kultui nuvainikuoti. Pagal valdžios ideologų nurodymus, specialistai, demonstruodami išmonės stebuklus, karpė Stalino epizodus iš filmų apie Leniną, kur vadas pasirodo kaip antraeilis personažas, o juostos apie Staliną apskritai buvo paslėptos tamsiame lagamine ir užrakintos. Taip mokė jis pats: „Nėra žmogaus – nėra ir problemos.”