Artėjant Vėlinėms Lėbartų kapinėse pastebimas sujudimas: vis daugiau žmonių, dažniau vyresni, stengiasi sutvarkyti artimųjų kapavietes. Viešojo transporto keleiviai pasakojo, kad ir darbo dieną į kapines važiuojančiame autobuse vis sunkiau rasti laisvą vietą.
Anot Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kapinių priežiūros tarnybos vedėjos Inos Kichtenkienės, pagyvėjimas kapinėse jaučiamas visą savaitę: padaugėjo kapų tvarkytojų, darbininkų bei interesantų, prašančių padėti surasti artimųjų kapavietes.
Nors kai kurie prekybininkai pasakojo, kad dėl pagriežtėjusių Savivaldybės reikalavimų prekiaujančiųjų gėlėmis sumažėjo, I. Kichtenkienė patikino, kad žmonės gali nesibaiminti – gėlių ir žvakių bus kur įsigyti.
Lėbartų kapinėse šiemet išduota 130 leidimų laikinai prekybai, o nuolatinei – 21.
Pernai prekybininkų buvo paprašyta įsigyti vienodas palapines, tad kai kurie jų atsisakė šio užsiėmimo. Pardavėja Jolanta naująją tvarka nesiskundė – sumažėjo konkurencija, o ir tvarkos daugiau esą atsirado. Mat laikinieji prekybininkai ne retai kėsindavosi užimti ir automobilių stovėjimo vietas.
Anksčiau savo užaugintomis gėlėmis prekiavę sodininkai ar pensininkai, prieš Vėlines taip bandydavę prisidurti po kelis litus, šiemet persikėlė prie uostamiesčio parduotuvių ir turgelių.
Tiesa, savaitgalį siautęs vėjas apsunkino pardavėjų darbą ir tvarkančiųjų kapus pastangas. Prekybininkai, nespėję tvarkyti vėjo blaškomų puokščių, juokavo, kad šias reikės priklijuoti su „Super Moment” klijais.
„Vainikas, gulintis kaip papjautas veršis, nereikalingas”, – klaipėdietis Juozas Rimkus aiškino, kodėl pririšąs gėles prie paminklo.
Neįgaliesiems kliūčių nebus
Neįgalus J. Rimkus guodėsi, kad šiemet, kol sutvarkys kelis artimųjų kapus, kapinėse bus priverstas praleisti visą dieną. Sunkiai vaikščiojantis klaipėdietis aiškino, kad nueiti kelis šimtus metrų jam reikia gerokai daugiau laiko nei sveikam.
Vyras buvo nustebęs radęs užrakintus atsarginius vartus, pro kuriuos įprastai įvažiuodavo į kapines. Nejau dabar neįgaliam žmogui nebus galima aplankyti kapų, stebėjosi jis, aiškinęs, kad pro centrinį įėjimą įvažiuoti su automobiliu jam išduotas tik vienkartinis leidimas.
Kapinių priežiūros tarnybos vedėja patvirtino, kad pakeitus senuosius kapinių vartus įvažiuoti negalima, išskyrus centrinį įėjimą. Tokių priemonių imtasi tikintis didesnės kontrolės, kad žmonės nesavivaliautų bei nešiukšlintų tam neskirtose vietose.
I. Kichtenkienė patikino, kad su automobiliu patekti į kapines pakanka ir žodinio leidimo, ir kad bet kuris pageidaujantis neįgalusis bus įleistas.
Paiso praktiškumo
„Kaip žvejai žvejojam. Užmetam ir laukiam”, – apie dar tik įsibėgėjančią prekybą sakė gėlių pardavėja Vida iš Dovilų. Anot jos, kai kurie ir visą dieną „žvejoja”, ir nieko nepagauna.
Tikimasi, kad iki Vėlinių likusios dienos prekybininkams bus pačios intensyviausios.
Tarp siūlomų gėlių didžiąją dalį užima dirbtinės. Dažnas pirkėjas dar pasitikslina, kokią gėlę – gyvą ar dirbtinę – ketina nusipirkti. Anot pardavėjų, dirbtinių gėlių gamyba kasmet tobulėja, tad neįgudusiai akiai iš pirmo žvilgsnio būna sunku atskirti.
„Seniau prekiaudavome popierinėmis, o dabar jų visokių – šilkinių, aksominių – būna. Jos negenda, nebijo nei vėjo, nei šlapdribos, todėl žmonės dažniau jas ir perka”, – sakė Vida.
Vyresnio amžiaus klaipėdietės Ona ir Regina juokavo į kapus atvažiavusios su savo draugėmis – lazdomis – aplankyti vyrų kapų, renkasi dirbtines puokšteles, atsižvelgdamos į sinoptikų prognozuojamą lietų ir vėją.
Paminklai mažėja
Paminklų meistrai užsakymų pagausėjimą labiau sieja ne su Vėlinėmis, o artėjančiu žiemos sezonu. Artimųjų mirties metines minintys būtent šaltuoju metų laiku stengiasi pasirūpinti, kad paminklas savo vietoje atsirastų anksčiau.
Meistrai abejoja, ar paminklų rinkoje egzistuoja mados. Tam esą įtakos daugiau turi besikeičianti gamybos technologija. Nors tai, kad lietuviai vis dažniau renkasi mažesnius paminklus – akivaizdu. Sovietmetyje buvę populiarūs didžiuliai paminklai esą jau praeitis.
Gražus ir švelnesnių formų – būtent tokie būna lietuvių pageidavimai, renkantis, kaip paminklu įamžinti artimųjų amžino poilsio vietą.