„Išsitarę pavadinimo žodžius, lyg ir įsipareigojame gyvenimą nusakyti viena kryptimi. Beje, jeigu ir neįsipareigotume, ar kas nors judėtų kitaip?” Taip vienoje savo novelėje iš knygos po dešimties metų pertraukos „Vieškelyje džipai” išsitarė novelės genijumi vadinamas Juozas Aputis. Už šią knygą jam suteikta 2005 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Su rašytoju, gyvenančiu gražiame Zervynų kaime, kalbėtis paprasta ir malonu. Žodžiai sukasi gūžtas neskubėdami, prasmės atgyja šviesios ir suprantamos.
Gyvenimo tėkmė – rami ir nenutrūkstanti virtinė įvykių, kuri visada jungiasi į prasmingą raštą. Kiekvienas žmogus savo viduje stato vis kitokį miestą, kurį puošia įvairiausios emocijų pašvaistės. J.Aputis moka pasibelsti į kiekvieno miesto vartus ir juos atverti prieš skaitytojo akis.
Praėjusią savaitę su klaipėdiečiais susitikęs rašytojas mielai leidosi įtraukiamas ir į ne per daug pretenzingą pokalbį. Apie jūrą, kaimą ir kūrybą.
– Dažnai atvažiuojate į pajūrį?
– Ne. Bet atvažiavęs visada noriu persikelti į Kuršių neriją. Atmintyje nepaprastai įstrigo, kaip kažkada kėliausi keltu naktį. Nepakartojamas jausmas.
– Kiek žinau, ir pats labai gražioje vietoje, Zervynuose, gyvenate?
– Kaip čia pasakius… Kai kasdien tą gražumą matai, nebeatkreipi dėmesio. Šiaip iš tiesų gražu, miškai švarūs kaip parkai, kaimas labai gražus.
Aš jau nuo kokios devintos klasės svajojau, kad gyvensiu kaime. Ir kad būtinai būtų upė ar ežeras, nes mano gimtinėje nebuvo tokių vandenų.
Tad ėmiau kažkada ir nusipirkau tokį lauželį, kaip tenykščiai sako – pirkią. Ir po šiai dienai randu ką tvarkyti joje po truputį. Ir upelis pačioje panosėje.
– Ir Vilniuje gyvenote. Ar į kaimą nuo žmonių pabėgti norėjote?
– Sakysiu vienaip – bus neteisinga, sakysiu kitaip – taip pat bus neteisinga. Čia tokie nepaaiškinami dalykai. Tiesiog visada norėjau savo zuikio trobelės kaime. O dar tokį potraukį meistrystei turiu. Didelių menų nedarau, praktiškus darbus. Mieste tuo neužsiimsi.
Ir tą savo namą per 34 metus, kur tik galėjau, savo rankomis tvarkiau. Dabar turbūt neįvertinamas (juokiasi).
O ir šiaip kaime sąlygos neblogos paliūdėti, pamąstyti, paklausyti. Mieste per tą armidelį net žinių normaliai negalėdavau pažiūrėti.
Tiesa, jums pavydžiu, kad galite antrąjį Lietuvos televizijos kanalą matyti. Ten įdomių laidų yra.
– Pastebėjau, kad Jus dažnai vadina rašytoju, kurio dėmesio centre – kaimo žmogus. Ar sutinkate, kad reikia tokio skirstymo į kaimo ir miesto žmogų, lyg būtų kokios skirtingos žmonių rūšys?
– Aš į tuos rašinius apie literatūrą ypatingai dėmesio nekreipiu. Tas skirstymas juos rašantiems lyg koks darbo pasilengvinimas. Kartais net norint nurašyti – ai, čia apie kaimą, niekai.
Argi tas svarbu, ar žmogus nėra tas pats? Man regis, tas vadinamas kaimietis kartais net skaidresnis už tą, kuris mandresniu laikomas.
Kaimietį paprastu laiko, bet jis jokiu būdu toks nėra. Jei kas prijungtų laidelius prie smegenų bei akių ir matuotų, ką jis mato ir jaučia, – nustebtų. Mintys būtų ne ką prastesnės nei tų, kurie sudėtingesniais žodžiais pramokę kalbėti. Pajautos yra galingos. Jeigu katinas ar šuva daug supranta žiūrėdamas į žmogų ar vienas į kitą – ką kalbėti apie patį žmogų.
– Gavote garbingą premiją. Ką ji reiškia, ar nekyla ją gavus baimės, kad paskui bus kalbama nebe apie asmenybę, o apie premijos turėtoją?
– Žinote, ta premija labai jaučiasi tik tą momentą. Paskui pamirštama – gyvatė gavęs ar negavęs. Jei manęs paklaustų, kas pernai gavo Nobelio premiją, – negalėčiau atsakyti. Mažai žinoma, kas turi, o kas neturi tų premijų.
Pačiom pirmom dienom yra tokia baimė, kad bus taip, kaip sakot, – didžiulis šurmulys vyksta. Dešimt metų nieko nebuvo, išėjo knyga ir gauni premiją. O be to jeigu kalbant šiais kapitalizmo laikais – yra dar ir materialinė išraiška.
Pamenu, geriausios buvo pirmosios Žemaitės premijos, tuomet dar kolūkių laikais. Tada be jokio pinigo gaudavai arba Žemaitės portretą, arba bareljefą. Jokių pavydų – pasiimi lentelę ir važiuoji namo.
Atmetus visus formalumus, premija nieko gyvenime nepakeičia. Bet negalima sakyti, kad tai nėra ženklas. Tai – ženklas ir meluočiau, jei sakyčiau kitaip. Ir tai labai malonu.
– Kartais rašytojai laikomi kažkokiais antžmogiais, kurie turi vykdyti kokią nors misiją. Ar save kada nors jutote tokį?
– Kai pagalvoji, svarbu pačiam autoriui save žadinti. Turiu šiek tiek iliuzijų, kad iš tūkstančių ar šimtų atsiranda jautrių ir lengvai pažeidžiamų žmonių. Gal literatūra kažkiek prisideda prie vienokio ar kitokio jų nusiteikimo.
Juk poezija skaitoma ne tik dėl gražių žodžių, bet ir todėl, kad padeda žmogui išlaikyti kokį nors jausmą.
Manau, kad didžiausią misiją atlieka nešaltai parašyti istoriniai veikalai. Jie svarbūs kiekvienam, kuris dar netingi skaityti.
– O ką pats vertinate ir mėgstate skaityti?
– Viljamą Folknerį. Ateina laikas, kai žmogus skaitai tai, kas patinka, kartais net po kelis kartus. Skaitau tuos, ką pažįstu – Leonardą Gutauską, Romualdą Granauską, Sigitą Gedą. Ką nors iš jaunesnių skaitau, jeigu kas nors parekomenduoja. Dabar labai daug knygų išleidžiama, sunku visas ir pastebėti. O klasikų nuolat neskaitysi. Nors gal ir įdomu būtų pažiūrėti. Po kažkiek laiko gal keičiasi knygos poveikis.
– Kaip gimsta Jūsų novelių personažai? Jie atrodo tokie tikroviški, tokie ilgai stebėti, kol sugulė į puslapius.
– Vienus iš kokių nors įvykių prisimenu, kitų detales pagaunu, dar kiti – vien fantazijos vaisius. Šiaip gerai, kad taip atrodo.
Rašant paskutinę knygą, kai kurie herojai ilgiau stebėti, iš praeities novelių atsikėlę į dabartines. Yra netgi toks skyrius „Atverstinės novelės”.