Pasaulio tautų laidojimo tradicijos apima ir laidojimus jūrose.
Hamburgo laikraštyje skaičiau laidojimo biuro reklamą, kur buvo siūloma paslauga pašarvoti velionį specialiame laive, su artimaisiais išplaukti į jūrą ir dreifuojant karstą nuleisti į gelmes. Dar buvo parašyta, kad laivo interjeras ir įgulos apranga atitinka senovinę laidojimo jūroje atributiką. Ilgus amžius mirusius jūrininkus laidodavo jūroje. Legendos byloja, kad jų sielos atgydavo amžinai skraidančiose virš bangų žuvėdrose.
Numirėlis šaldytuve
Dabar to jau nebedarome – draudžia biurokratinės instrukcijos.
Prisimenu atvejį, kai viename tarybiniame laive, kuris artėjo prie Pietų Amerikos krantų, naktį budėdamas tiltelyje mirė antrasis šturmanas. Jo palaikai net du mėnesius buvo plukdomi laivu šaldymo kameroje kartu su maisto produktais. Galima tik įsivaizduoti jūreivių nuotaiką. Paklausiau kapitono, kodėl mirusiojo palaikų iškilmingai nepalaidojo vandenyne. Kapitonas tik karčiai nusišypsojo ir atsakė: o kur skrodimas, transporto prokuroro klausimai, artimųjų sutikimas.
Laidojimo jūroje tvarka
Sovietų laikais išleistame „Kapitono medicininiame žinyne” nebuvo rekomendacijų apie laidojimą jūroje. O štai angliškame variante („The Ship Captain’s Medical Guide”) visas skyrius skirtas laidojimo jūroje tvarkai.
Pagal ją ant plačios pakankamo ilgio lentos (seniau geriausiai tiko krovininių triumų liukų uždengimo mediniai skydai) patiesiama maždaug metro pločio, apie 4,5 metro ilgio brezento atraiža. Paruoštas velionio kūnas paguldomas ant tos atraižos taip, kad galva pusę metro nesiektų krašto. Po to kojūgalyje ties keliais prisiuvami svarai – laive gelžgalių turima pakankamai. Toliau brezentas užlenkiamas ir kraštai, pradedant nuo kojų pusės, susiuvami. Užtaisius tą medžiaginį karstą, viršutinėje dalyje padaromi trys ar keturi įpjovos – kitaip viduje sukauptas oras neleistų palaikams nuskęsti. Palaikai apdengiami valstybine laivo vėliava, kuri galvūgalyje prikalama prie lentos. Susirenka laivo įgula, kapitonas garsiai perskaito maldą. Malda, patvirtinta Kenterberio katedros vyskupo, yra išpausdinta tame pačiame medicininiame žinyne. Nuskambėjus paskutiniesiems maldos žodžiams, lenta padėta ant planšyro iš lėto palenkiama jūros pusėn ir palaikai medžiaginiame karste iškilmingai, lėtai iš po vėliavos slysta į jūros gelmes.
Pelenai – į vandenį
Lietuvoje laidojimo jūroje paslaugų dar nėra. Toks laidojimas pas mus nėra populiarus, tačiau įmanomas. Jau turime porą atvejų, kai krematoriume sudeginti palaikai išplukdyti laivu ar jachta į jūrą ir išbarstyti arba nuleisti su urna.
Buvo ir dar vienas atvejis, kai į jūrą palaikai išbarstyti iš lėktuvo. Toks laidojimas turi savų pranašumų. Nereikia rūpintis gauti prestižinę vietą kapinėse, statyti brangių paminklų. Tik būtina per Jūros šventę išplaukti į jūrą ir nuleisti gėlių puokštę.
Tačiau nėra juridiškai reglamentuota laidojimo jūroje tvarka. Neaišku, kokia būtų reakcija, jei bent vienas iš dešimties klaipėdiečių užsimanytų, kad jį palaidotų jūroje.
Neleido iškelti
Dar reikėtų paminėti, kaip įvairių tautų tradicijos žiūri į žuvusių jūreivių ir paskendusių kartu su laivu palaikus.
Tarybų Sąjungoje paskendus keleiviniam laivui „Admirolas Nachimovas” (1986 metais) ar Estijoje keltui „Estonia” (1996 metais) dėta pastangų atrasti ir iškelti iš laivų žuvusiuosius.
Kitaip pasielgta Anglijoje. 1939 metų spalio 14 dieną Vokietijos povandeninio laivyno asas Giunteris Prynas povandeniniu laivu U-47 sugebėjo įplaukti į Anglijos karo laivyno bazę „Scapa Flow” Orknėjaus salyne ir paskandino reide stovėjusį linijinį šarvuotį „Royal Oak” („karališkasis ąžuolas”). Iš 1247 įgulos jūrininkų 833 žuvo.
Pasibaigus karui norėta laivą iškelti kaip metalo laužą. Anglijos visuomenė smarkiai užprotestavo pareikšdama, kad negalima trikdyti jūreivių kapo ramybės. Bet po dešimties metų, tiksliau – 1957 metų lapkritį, vėl bandyta parduoti nuskendusį laivą kaip metalo laužą. Jau buvo paskelbtas ir aukcionas. Anglijos patriotai vėl užprotestavo ir vėl laimėjo.
Kiekviena tauta turi savas tradicijas. Matyt, anglų tradicijos labiau persmelktos jūrinės dvasios.