Ūkio ministerijos užsakytoje Lietuvos užsienio prekybos analizėje verslininkai rado „sausos” statistikos, tačiau pasigedo įžvalgos, su kokiomis šalimis jiems vertėtų prekiauti aktyviau
Menkavertis darbas – taip Ūkio ministerijos užsakytą Lietuvos užsienio prekybos analizę įvertino verslo visuomenė.
Vakar į ministerijoje surengtą analizės pristatymą susirinkę verslininkų atstovai ir valstybės pareigūnai išgirdo seniai žinomus faktus: kad daugiausia prekių Lietuva išveža į ES ir įsiveža iš jos, kad antra pagal svarbą prekybos partnerė yra NVS. Kitaip sakant, daug statistikos, bet mažai išvadų. Analizės autoriai – Algimantas Misiūnas ir Vladas Rimkus, aukštųjų mokyklų mokslininkai, bei ekonomikos ekspertu įvardijamas Juozas Gervė, anksčiau dirbęs Ūkio ministerijoje.
Tarptautinių prekybos rūmų „ICC Lietuva” generalinis direktorius Algimantas Akstinas piktinosi, kad ši studija neturi išliekamosios vertės, o verslininkams iš jos – jokios naudos. „Tai tik apžvalga ir priedai. Išvadų nėra jokių, – pabrėžė Akstinas. – Valstybė turi suvokti, kad rinkos analizę gali pasidaryti ir į stalčių pasidėti tik stambus verslininkas, nes tai – jo investicijos. O iš dabartinės studijos verslininkas negaus jokios informacijos apie verslo nišas”. Jo įsitikinimu, analizėje turėtų būti nustatyta, kokioms rinkoms ir kokį produktą galima pateikti.
„Pažvelgus į Naujosios Zelandijos statistiką atrodo, kad šaliai nieko nereikia importuoti – pati viską pasigamina. Tačiau tada, kai pamatai jos uostus, tampa aišku, ką valstybė įsiveža savo reikmėms. Taip įmanoma susidaryti sąrašą prekių, kurias galima parduoti”, – sakė Ališauskas. Pašnekovas stebėjosi, kaip apie Lietuvos pozicijas užsienio prekyboje valdininkai gali kalbėti nagrinėdami tik statistiką ir neanalizuodami kitų šalių patirties.
Nori aktyvios veiklos
Anot studijos darbo vadovo Rimkaus, Mykolo Riomerio universiteto Muitinės veiklos katedros docento, pagrindinės Lietuvos užsienio prekybos partnerės – ES ir NVS. Kaip ir galima buvo tikėtis, užsienio prekyba su ES suaktyvėjo 2004 metais įstojus į Bendriją. Tais pačiais metais Lietuvos eksportas į ES, palyginti su 2003-iaisiais, padidėjo 29,9 proc., o importas – 32,5 procento. Tačiau dėl to, pasak Rimkaus, prekyba su NVS šalimis visai nesumažėjo. 2004-aisiais, lyginant su 2003 metais, Lietuvos eksportas į NVS buvo 31 proc. didesnis, o importas iš NVS – 21 procentu. Tokius prekybos rodiklius su NVS lėmė iš Rusijos importuojami naftos produktai ir ES subsidijuojamas žemės ūkio produkcijos į trečiąsias šalis eksportas.
„Studijos autoriai teigia, jog Lietuvai įstojus į ES prekybos sąlygos su NVS nepasikeitė. Jos tapo sudėtingesnės, nors verslas ten pozicijų ir neprarado, – kalbėjo Akstinas. – NVS rinkose matomas abipusis jų ir Lietuvos verslininkų interesas. Šios rinkos mums pažįstamos, o ir joms mūsų praktika priimtinesnė nei vakariečių. Todėl ieškant galimų prekybos nišų reikia siųsti valstybines delegacijas, kad būtų pašalinti barjerai, trukdantys sklandžiai plėtoti verslą. Užuot skalbdami Seimo komitetuose marškinius, turime aiškintis, kokius prekybą reglamentuojančius dokumentus reikia tobulinti”.
Apgaulingi skaičiai
Akstinas patarė atidžiau vertinti kai kuriuos studijoje pateiktus duomenis. Kaip pavyzdį pašnekovas nurodė eksporto į Kazachstaną rodiklius, pagal kuriuos du trečdalius Lietuvos eksporto į šią valstybę sudaro automobiliai.
„Panagrinėję transporto gamybos sektoriaus statistiką matome, kad visi skaičiai – automobilių reeksportas. Taigi nesiguoskime šiais duomenimis. Turime ieškoti, už ko galime užsikabinti”, – aiškino Akstinas.
Raimondas Ališauskas, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio prekybos departamento atstovas, supeikė studijoje pateiktus Lietuvos eksporto į Turkiją duomenis. Jie rodo, kad iš prekių, išvežtų į minėtą valstybę, išsiskyrė kineskopai. Anot Ališausko, taip atsitiko dėl sumažėjusios kineskopų vertės, o ne dėl stipriai padidėjusios paklausos.