Milanas – pirmiausia, žinoma, Sforcų pilis. Rūmai, prikelti iš griuvėsių, kitaip sakant, atkurti, nes sulyginti jų su žeme XIX amžiuje neleido miesto valdžios ketinimams pasipriešinusi visuomenė.
Praėjusį pavasarį Lietuvos dailės muziejaus pakviesti specialistai iš Milano dalijosi patirtimi su mumis, atkuriančiais savo Valdovų rūmus.
Sforcų herbe ant pilies bokšto didingai susirangiusi gyvatė. Bona Sforca pagal Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė” ir kitus literatūros veikalus – išties gyvatiška. Pati tapusi giminaičių intrigų auka ir kartu su motina iš Milano turėjusi sprukti į Neapolį, paskui likimo atblokšta į mūsų kraštą savo intrigų auka pavertė karalienę Barborą. Bet istorija teikia galimybių žvelgti ir kitaip – įvertinti Boną kaip modernią valdovę. Į Lietuvą iš Bario ji atbildėjo su „kultūriniu bagažu”: muzikais, architektais, skulptoriais (karališkasis dvaras ir visas Vilnius pražydo itališkąja kultūra), kopūstais, kalafiorais, kaliaropėmis, porais, petražolėmis, kanapėmis, pomidorais (dokumentai liudija Boną auginus šias atsivežtines gėrybes savo gausiuose daržuose Vilniuje, tiek pilių teritorijoje, tiek kitur), šakutėmis (Tomas Venclova „Vilniaus varduose” nurodo, jog Bonos laikais, be kita ko, pradėta naudoti šakutė) ir t.t.
Dėl miesto simbolio statuso su Sforcų pilimi rungtyniauja Leonardo da Vinci freska „Paskutinė vakarienė” vienuolyne prie Šventosios Marijos Maloningosios (Santa Maria delle Grazie) bažnyčios. Stulbinamą mįslingo autoriaus mįslingo kūrinio interpretaciją romane „Paslaptingoji vakarienė” pateikė ispanas Javieras Sierra. Jis yra davęs puikų interviu LŽ. Žadėjo į Vilnių sugrįžti – labai sudomino tos pačios Bonos Sforcos pėdsakai Lietuvoje.
Bilietus iššluoja japonai
Paprastam turistui, neapsiginklavusiam žurnalisto pažymėjimu ar kita privilegija, gali ir nepavykti pamatyti šio meno paminklo, nes bilietus keliems mėnesiams į priekį iššlavę japonai. Netoliese įsikūrusios suvenyrų parduotuvėlės šeimininkas italas net specialiai pramokęs japonų kalbos, taip pat linkčioti ir specifiškai krizenti – taip, kaip moka tik japonai, alpstantys prieš europinės kultūros didybę.
Emigrantų antplūdis
Milane bilda tramvajai, modernūs ir senesni – stilingi mediniai vežimaičiai geležiniais ratais, mėgstantys lėkti greitai ir nežinia kaip suspėjantys padaryti posūkį. Tačiau ne dėl nutrūktgalvių vairuotojų į juos ne visada malonu lipti. Nejauku, kai pamatai viduje sėdintį arabą, sklaidantį knygą auksuotais puslapiais (veikiausiai Koraną) ir su įkarščiu, panašiu į įsiūtį, krutinantį lūpas. Prieš dešimtmetį mieste ir šalyje dar neknibždėjo tiek imigrantų. Kaip, kada, kodėl jų čia šitiek privažiavo?! Naivūs, bet ir logiški klausimai – juk jie visi piktinasi, kaip bloga šiame netikėlių krašte. Nepaisant blogio, imigrantų apstu kur pasisuksi. Tiesa, yra vietų, kur jų su žiburiu nerasi. Knygyne, pavyzdžiui.
O knygyne norisi šūktelėti dėl malonios staigmenos. Bene didžiausios Italijos leidyklos Mondadori karšta naujiena – žinomo rašytojo Ugo Riccarelli romanas „Un mare di nulla” („Nieko jūra”), kurio viršelis – Antano Sutkaus daugiau nei prieš keturis dešimtmečius daryta nuotrauka „Tėvo ranka”. Ji ten žiauriai tinka.
Belaukiant E.Nekrošiaus
Milanas nekantraudamas laukia Eimunto Nekrošiaus „Fausto”. Jubiliejų mininčio garsaus Piccolo Teatro Strehler reklaminis atvirukas skelbia, kad tai būsiąs galbūt didžiausias 2006-2007 m. tarptautinio teatro sezono įvykis. „Faustą” milaniečiai išvys gegužę. Modenos miestas Italinoje E.Nekrošiaus „Faustą” jau pamatė vakar. Spektaklis čia bus rodomas ir šiandien.
„Lituanistinis” akcentas atsiranda ir maisto prekių parduotuvėje. Lentynose šalia kitų produktų – mišrainė, kurią esame pakrikštiję „Lietuviškomis” salotomis. Tik ten jos vadinamos „Rusiškomis” ir, regis, visiškai teisingai. Juolab, kad skonis nė iš tolo neprimena „Lietuviškų”: ko norėti, Italijos ir bulvių, ir morkų, ir majonezo, kurio nepagailėta, skonis visai kitoks.
O vienoje kavinėje pūpso dailus grapos butelis, kurio viduje – gražiausia rūtos šaka. „Rūtų grapa” – skelbia etiketė. Labai smarki.