M.Astrauskas sutiko imtis darbo vyrų rankinio rinktinėje, bet skolų slegiančios federacijos rūpesčiai tuo nesibaigs
Lietuvos vyrų rankinio rinktinę vakar sutiko treniruoti Islandijoje dirbantis Miglius Astrauskas. 38 metų specialistas apsisprendė tik po to, kai vakar ryte, pasirodžius „Kauno dienos” straipsniui apie rinktinės problemas, jam paskambino Lietuvos rankinio federacijos (LRF) prezidentas Vytenis Andriukaitis.
2008 metų Europos čempionato penktosios atrankos grupės varžybas Lietuvos rankininkai 2007 metų sausio 3-21 dienomis žais su Šveicarijos, Italijos ir Turkijos rinktinėmis. Ar Lietuvai atstovaus stipriausi šalies žaidėjai, kol kas neaišku, nes jiems bus siūloma atvykti už savo lėšas.
Atsakomybė – ir vykdomojo komiteto nariams
„LRF vykdomasis komitetas (VK) spalio pradžioje nutarė siūlyti Migliui Astrauskui užimti vyriausiojo trenerio pareigas. Šiandien (antradienį – red.) po pokalbio telefonu su LRF prezidentu Vyteniu Andriukaičiu jis sutiko darbą rinktinėje pradėti nuo Europos čempionato atrankos varžybų. Paprašiau, kad jis savo sutikimą patvirtintų raštu, nes žodžiais, atrodo, jau nebegalima pasitikėti”, – „Kauno dienai” sakė LRF generalinė sekretorė Jolanta Jankevičienė.
Iki šiol galinti užsidirbti duoną žaisdama, 39 metų J.Jankevičienė neketina grįžti į rankinio aikštę ir atsisakyti darbo LRF, nes mano, kad gali padėti pakilti rankiniui iš duobės.
Ji neneigė, kad skolų turinti federacija išgyvena ne geriausius laikus. O rinktinės trenerio rinkimai įstrigo ir dėl kai kurių LRF VK narių, atsakingų už rinktinės trenerius, veiklos.
„Tai, kad tris mėnesius Astrauskas nesulaukė atsakymo į savo išsakytas mintis apie darbą rinktinėje, yra atsakinga ir VK iš narių sudaryta darbo grupė – Dainius Purvys, Girmantas Juknys ir Saulius Valasevičius. Jiems buvo pavesta rūpintis, kad vyrų rinktinė turėtų trenerį. Jie turėjo aptarti visus kandidatui į trenerio postą kylančius klausimus ir jo koncepciją, bet savo pareigų neįvykdė. Suprantu, kad būdama LRF generaline sekretore taip pat esu už tai atsakinga. Labiausiai kalta likau dėl to, kad kai reikalas ėmė „degti”, man reikėjo keturioms dienoms išvykti į Austriją”, – sakė J.Jankevičienė, viena geriausių šalies rankininkių, išrinkta į simbolinę XX amžiaus Lietuvos moterų rinktinę.
Skaudina pilamas purvas
– Ar galite patvirtinti, kad Lietuvos rinktinė Europos čempionato atrankos rungtynes žais ir namuose? – „Kauno diena” pasiteiravo J.Jankevičienės.
– Taip. Jau patvirtinome EHF, kad rungtyniausime Alytuje ir Varėnoje.
– Ar bus į rinktinę kviečiami žaidėjai iš užsienio?
– Taip, bus. Tie, kuriuos norės komandoje matyti rinktinės treneris ir kurie sutiks į rinktinę atvažiuoti savo lėšomis. Taip nutarėme atsižvelgdami į šiandieninę LRF situaciją.
– Kokia ši situacija Jūsų akimis?
– Šiemet atėjusi dirbti į LRF gavau ir nemažą palikimą – dideles, maždaug pusę milijono litų siekiančias skolas, kurios velkasi jau keletą metų. Šiandien, daugiausia LRF prezidento dėka, skolas sumažinome iki 350 tūkstančių litų ir reikia apskritai džiaugtis, kad Rankinio federacija dar yra, nes teismai gali mus greitai uždaryti. Čia tiek visko palikta, kad nežinau, ar dar atsirastų žmogus, kuris norėtų ir galėtų čia dirbti. Aš noriu, kad rankinis atsigautų, pakiltų, o nebūtų vien pilamas purvas ant jo. Todėl ir ryžausi ateiti dirbti į federaciją. Bet kol kas čia nematau nė vieno draugo, nė vieno artimo žmogaus, kuris galėtų mane palaikyti. Aš visus rankinio šeimos žmones seniai pažįstu, todėl man tik dar skaudžiau, kad dirbame kiekvienas sau. Man netgi susidarė įspūdis, kad yra žmonių, norinčių pakenkti rankiniui. Juk niekas neateina padėti spręsti problemų, o kai padarai klaidą – pasipila apkalbos. Aš iš paskutiniųjų stengiuosi dėl rankinio, bet kai girdžiu skleidžiamą netiesą, kad niekas nevyksta, man skaudu.
– Ką Jūs turite galvoje sakydama apie pilamą purvą?
– Gal palikime šį klausimą kitam kartui.
Užsienyje žaisti nebeketina
– Savaitgalį žaidėte Austrijos čempionate. Galbūt ketinate atsisakyti darbo federacijoje ir grįšite į rankinio aikštę?
– Tikrai ne. Žaisti į Austriją tikrai nevažiuosiu, nors tokią galimybę turiu. Bet jokios sutarties su Austrijos klubu, kaip kažkam galbūt pasirodė, neturiu. Tai, kad sužaidžiau rungtynes, yra atsitiktinumas – įvykdžiau rugpjūčio pradžioje duotą pažadą savo senai draugei („Mc Donald’s Wr. Neustadt” trenerei Lolitai Magelinskas – red.) sužaisti už jos komandą. Būčiau žinojusi apie šiandieninę situaciją, nebūčiau žadėjusi. Bet federacijai mano kelionė nekainavo nė lito, o Austrijoje kartu išsprendžiau ir keletą rankinio reikalų.
Rankiniui atidaviau daugybę gyvenimo metų. Šį sportą labai myliu ir noriu, kad jis nebūtų smerkiamas. Iš tiesų žaisti aikštėje man būtų lengviau, nei dirbti LRF, bet situacija tokia, kad labiau reikia padėti federacijai išlipti iš duobės. Problemų buvo visada, net kai mes Europos taurę laimėjome (1988 m. Vilniaus „Eglė” iškovojo IHF taurę – red.), bet tuomet apie rankinį visi žinojo, o dabar vaikų privilioti į rankinio treniruotes beveik neįmanoma. Noriu, kad ši situacija pasikeistų.
Viešbučiai kratosi rankininkų
– Kaip žadate išspręsti finansines problemas?
– Manau, tos problemos turėtų būti sprendžiamos vyriausybiniu lygiu. Estai išsprendė finansines problemas skausmingu būdu – keletą metų niekur nedalyvaudami. Mes taip elgtis nenorime, nes tuomet jaunimas išvis nebesportuos. LRF skolininkės reputacija „uždirbta” per daugelį metų, todėl rasti rėmėjų mums yra be galo sunku. Yra nemažai buvusių rankininkų, turinčių savo verslą, bet ir jie nenori remti rankinio, net žiūrėti į šitą pusę nenori. Kodėl? Nepatinka kai kurie rankinio funkcionieriai. Mūsų jau niekas niekur dėl skolų įsileisti nenori, nes teisme yra ieškiniai už 2004 metų skolas. Štai dabar ieškau pigesnio viešbučio moterų rinktinei, nes jau treniruočių stovykla tuoj prasidės, bet niekas nepriima – visur mūsų skolos velkasi.