Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje startavo Pirmasis muzikos, teatro ir kino festivalis
Dvi vasaras Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyko teatro ir kino aktorių kūrybos vakarai. Tai buvo teatro režisieriaus Rolando Atkočiūno sumanytas projektas „Amžininkų portretai”, kurio renginiuose dalyvavo ir su žiūrovais bendravo aktoriai Liubomiras Laucevičius, Doloresa Kazragytė, Rūta Staliliūnaitė, Vytautas Paukštė. Kadangi šie kūrybos vakarai pačių zapyškiečių ir kauniečių buvo mielai lankomi, šiemet ryžtasi didesniems žygiams ir praėjusį savaitgalį Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje startavo pirmasis Muzikos, teatro ir kino festivalis.
Kodėl Zapyškis?
Prieš savaitę Kauno rajono savivaldybėje surengtoje spaudos konferencijoje į klausimus, kodėl šiems renginiams ir naujam festivaliui pasirinktas būtent Zapyškis, organizatoriai pateikė daug argumentų.
Visų pirma taip būtų praplėsta panemunės kultūrinių renginių geografija, ir naujasis kultūrinės traukos centras stotų į bendrą gretą su jau seniai veikiančiais tradiciniais renginiais – Pažaislio muzikos festivaliu, Birštono džiazo festivaliu, Kulautuvoje vykstančiu bardų dainuojamosios muzikos festivaliu „Akacijų alėja”.
Kino kritikas Gediminas Jankauskas priminė dar vieną – istorinį – aspektą: būtent Zapyškio bažnyčia 1909-aisiais buvo filmuojama pirmajam lietuviškam filmui, kurį sukūrė tada Kaune gyvenęs Vladislovas Starevičius. Trumpame filme „Prie Nemuno” buvo galima pamatyti daug panemunės vaizdų, o centrinę vietą užėmė Devintinių procesija aplink Zapyškio bažnyčią ir juokingas epizodas, kuriame ant šventoriaus dėl išmaldos pešėsi du elgetos…
Bendras vardiklis – sparnai
Šeštadienio festivalio programą pristatydamas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje susirinkusiems žiūrovams Kauno dramos teatro aktorius Ridas Žirgulis iš karto išvedė bendrą visų renginių vardiklį: „Kas bendro tarp angelų ir migruojančių paukščių? Viskas labai paprasta – sparnai”. Labai marga menų sintezės siekiančia Zapyškio festivalio programa norėta kiek įmanoma atsiriboti nuo smulkmeniško buitiškumo, nustumti į šalį rutiną ir pakilti virš blankios kasdienybės. Tam pagaliau įpareigoja ir sakralinė „bažnyčių motinos” erdvė.
Rimtiems apmąstymams žiūrovus nuteikė originalaus stiliaus pilnametražis JAV dokumentininkų filmas „Baraka” (1992), suteikęs galimybę apkeliauti aplink pasaulį (nuo Raudų sienos Jeruzalėje iki Egipto sfinksų, nuo šventojo Gango iki egzotiškosios Misisipės džiunglių). Atidi operatorių kamera fiksuoja magiškus ritualus ir atveria begalinį dieviškosios gamtos grožį.
Toks kinas sekmadienio rytmetį nuteikia apmąstymams apie gyvenimo prasmę, o emocinis poveikis prilygsta jauduliui, panašiam į tą, kurį žmogus patiria šv. mišių metu. Juk seniai pastebėta, kad kai kurie filmai turi terapinį poveikį, gydomąją galią ir net sakralinę prasmę. Kino ir muzikos magijos stebuklą pajuto ir tie, kurie dalyvavo finaliniame Zapyškio festivalio renginyje. Tai buvo garsaus prancūzų dokumentinio filmo „Migruojantys paukščiai” projekcija dviejuose ekranuose, o seanso metu skambėjo originali muzikos ir poezijos kompozicija „Gėlės gyvos”, kurią atliko Skaidra Jančaitė (sopranas) su kolegomis.
Geismų sparnai virš Berlyno
Centriniu Zapyškio festivalio renginiu galima laikyti „vakaro desertu” pavadintą filmą „Dangus virš Berlyno” (kitas pavadinimas – „Geismų sparnai”). Tai kinomanams gerai žinomas modernaus kino šedevras, kurį režisierius Vimas Vendersas filmavo 1987-aisiais, kai Berlyną dar buvo padalijusi gėdinga siena.
Čia iš dausų nusileidžia dvi sparnuotos būtybės – tikri angelai, mokantys skaityti žmonių mintis, bet jau apsunkę nuo metų naštos ir per amžius sukauptos pasaulio išminties. Vienas angelas – Danielis net įsimyli gražuolę cirko akrobatę, dėl to netenka savo sparnų ir papildo nuolat gausėjančias „puolusių angelų” gretas. Unikaliam Pėterio Handkės scenarijui, savotiškai pratęsiančiam Rainerio Marijos Rilkės eiliuotą „angelologiją”, režisierius surado vykusią vaikiškos pasakos bei filosofinės sakmės formą ir dedikavo filmą trims kino angelams – Andrejui Tarkovskiui, Jasudžirui Ozu ir Fransua Triufo. Filmą seanso metu lietuviškai garsino aktoriai Ridas Žirgulis ir Danguolė Rakauskaitė.
Vakarienė su Bachu ir Hendeliu
Šiltai Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje susirinkusi publika reagavo į keturias nebylaus kino komedijas (su Čarliu Čaplinu, Basteriu Kitonu, Flipu ir Flapu), kurioms originalią muzikos kompoziciją gyvai grojo Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir styginių kvartetas „Collegium”, vadovaujamas Ilonos Klusaitės.
Nebuvo pamiršti ir vaikai, kurie, anot Vimo Venderso filmo, supranta angelų kalbą be tarpininkų. Sekmadienio rytmetį vaikams „Pasakas iš kepurės” sekė ir animacinius filmus rodė aktorius Sigutis Jačėnas.
O šeštadienio vakarą susitikti su žiūrovais atvyko du klasikinės muzikos genijai – Johanas Sebastianas Bachas ir Georgas Frydrichas Hendelis… Tiesa, ne jie patys, o juos spektaklyje „Susitikimas” (pagal Polio Barco pjesę) vaidinantys aktoriai Donatas Banionis ir Regimantas Adomaitis.
Iš pradžių du lietuviško kino angelai (taip aktorius pristatė Ridas Žirgulis) dalijosi įspūdžiais, patirtais bendraujant su garsiais teatro ir kino režisieriais. Žiūrovai pamatė ištraukas iš filmų „Niekas nenorėjo mirti”, „Karalius Lyras” (juose abu vakaro svečiai vaidino kartu), „Velnio nuotaka”, „Soliaris” ir „Goja” (šiame Vokietijoje sukurtame filme Donatui Banioniui buvo lemta įamžinti genialų tapytoją Franciską Goją).
Susitikimą su aktoriais baigė gyvai suvaidinta scena iš „Susitikimo”. Tai buvo karališka dovana festivalio rengėjams ir dalyviams, nuostabus benefisas, tikras teatrinio meno stebuklas.