„Šienas – ne molis, iš jo sunkiau sukurti figūrą, bet kai moteriškai užsispiri – įmanoma”, – sako Gulbiniškių kaimo (Marijampolės sav.) gyventoja, daugiavaikė mama Danutė Saukaitienė. Moteris per dvejus metus išgarsėjo įdomiais dirbiniais iš šieno. Kūrėja džiaugiasi, kad per tokį trumpą laiką jos darbelių jau yra iškeliavusių į Norvegiją ir Švediją.
Iki šieno skulptūrų šešių vaikų mama jau yra bandžiusi lipdyti, drožti, tapyti, bet visi šie pomėgiai reikalaudavo papildomų lėšų. Prieš dvejus metus viena jos draugė pasiūlė be didelių išlaidų ilgais rudens vakarais pamiklinti rankas bei vaizduotę. Kaip tik tuo metu pas vienkiemyje gyvenančią Danutę žiemai buvo privežta daug šieno gyvuliams šerti. Teliko jo prisipešti ir pasiieškoti tvirtų siūlų. Pirmoji šieno skulptūra buvo neįmantrus paukštis. Jis pradžiugino abi sumanytojas, o po kelių dienų iš Saukaitienės sodybos „išskrido” į Kalvarijos teatrą.
Gulbiniškių vienkiemio šeimininkei draugės pamėtėta kūrybinė idėja vėliau pravertė – ir kai kartą žiemą dingo elektra, ir kai teko patirti nelengvą dvasinę krizę. Pamena, vakare paprašė vaikų prinešti į kambarį šieno. Žvakių šviesoje per vakarą jos rankos iš šieno ir siūlų suvyniojo tvirtai kojomis įsispyrusią gervę. Vaikams ši labai patiko. Pagauta kūrybinio įkarščio vėliau iš šieno suko ir pynė jau ne tik gerves – sukūrė gaidį, krokodilą, žiogą, Zodiako ženklus.
„Vienas žmogus stebėjosi, kad iš šieno įmanoma padaryti sparnus. Susuku šieno virvę, o iš jos formuoju sparnus. Iš tiesų darbas su šienu nėra labai dėkingas. Sunku perteikti veido išraišką, nes tokios skulptūros neturi akių. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad mano gervės žiūri kiekviena skirtingai. Nelengva paukštį ant kojų pastatyti, rasti pusiausvyrą, mat šieno skulptūra neturi jokio karkaso. Pradedu jį daryti nuo snapo, formuoju kūną šieną verždama siūlu, o baigiu ties kojomis. Tai kruopštus darbas. Tik tada pridedu uodegytes, kuodelius, karūnėles”, – pasakojo kūrėja.
Ypač artimi ir svarbūs Danutei paukščiai. Šalia jos namų yra nedidelė pelkė, kurioje kasmet peri gervės, o rudenį virš sodybos šie paukščiai rūpestingai išsirikiuoja skrydžiui į pietus. Jų atsisveikinimo klegesys Danutei išspaudžia ašarą. Jau kuris laikas moteris suvokia, kad negalėtų gyventi kitur, nes neįsivaizduoja
savęs be pievų, medžių, saulėtekio, ranka paglostomo gyvulio. Sako esanti prisirišusi ir prie lauko akmenų, nes šie jai šilti ir gražūs, gėrisi nediduko Sūduonios upelio pakrantėse meniškai išplautomis medžių šaknimis. Rodydama trapias rankas Danutė prisipažįsta mokanti visus kaimo darbus, tik dar nebandžiusi žemės arti.
Žolių būsimoms skulptūroms irgi ieško pati, nes ne visos, kurios auga laukuose, jai tinka. Šienas turi būti ne tik minkštas, bet ir tvirtas. Išbandė, kad tam idealiai tinka jos sode augančios šunažolės. Pati ima dalgį ir jų prisišienauja. Kitokių žolių stiebų reikia paukščių kuodeliams, uodegoms. Nendrių, švendrių renkasi pelkėje ir paupyje, neapsieina be viksvų, smilgų. Savo personažus atranda netikėtai. Kurdama vieną naujausių darbų – Marijampolės herbo simbolį šv. Jurgį ant žirgo – raitelio šarvus sudėliojo iš smilgų. Namie dar turi pradėtų, bet nebaigtų kūrinių – tai pasakos „Eglė žalčių karalienė” personažai. Ilgais artėjančios žiemos vakarais Danutė ketina šiaudų skulptūromis paversti Palangos Juzę su žirklėmis, Jūratę ir Kastytį, geležinį vilką, kitus herojus.