Prieš penkiolika metų „Arginta” teturėjo du darbuotojus. Šiandien iki 76 žmonių kolektyvą išplėtusi įmonė gamina nestandartinius metalo gaminius bei įrengia nuotekų valymo įrenginius.
Pastaruosius ketverius metus kasmet po 60 proc. didinusi ne tik darbuotojų skaičių, bet ir apyvartą „Arginta” klientų stygiumi nesiskundžia.
„Keistai skambėtų, jei pasakytume, kad neturime konkurentų, tačiau ES rinka tokia didelė, jog čia kautis dėl klientų nereikia. Dabar eksportuojame apie 70 proc. gaminių. Ateityje eksportą ketiname didinti. Kol kas koncentruojamės į Švedijos, Danijos, Olandijos, Italijos rinkas, tačiau įmanoma, kad po kurio laiko pasuksime ir į Rytus. Svarbiausia, kad pavyktų suderinti atsiskaitymus”, – kalbėjo „Argintos” direktorius Artūras Mrazauskas.
Dvi kryptys
1991 metais įkurta įmonė veikia dviem kryptimis: gamina nestandartinius metalo gaminius bei projektuoja ir įrengia nuotekų valymo įrenginius.
Nuo 1995 metų pradėjusi dirbti su aplinkos apsaugos projektais „Arginta” šiandien imasi tik didelių užsakymų. Jos atliktų darbų sąraše ir Vilniaus miesto nuotekų valymo įrenginių modernizavimas, Biržų miesto nuotekų valymo technologijos montavimas. Įmonės specialistai suprojektuoja, sumontuoja ir aptarnauja nutekamo vandens valymo įrangos sistemą. Be to, „Arginta” gamina nerūdijančio plieno ir aliuminio detales vidinėms berėmio stiklo pertvaroms, durims, stiklo stogeliams virš lauko durų bei pastatų lauko stikliniams fasadams.
Ketinant išplėsti gamybos pajėgumą rugsėjį pradėtas statyti 6 tūkst. kv. metrų pastatas. Po jo stogu jau birželį turėtų įsikelti „Argintos” administracija ir dalis gamybos. Kol kas šie įmonės padaliniai veikia skirtingose Vilniaus vietose. „Dabartinė projekto sąmata – 13 mln. litų, 2,4 mln. litų gavome iš Europos Sąjungos. Kai ruošėme projektą, jo vertė buvo 6 mln. litų, dabar ji pakilo daugiau nei du kartus. Verčiau būtume patys ėmęsi statyti patalpas, kai tik sumanėme”, – samprotavo „Argintos” direktorius.
Pradėjo nuo nulio
„Argintos” įkūrėjai – du inžinieriai. Prieš įregistruodami įmonę juodu kurį laiką gamino tuo metu populiarias metalines tvoras ir grotas. „Nebuvome iš tų, kurie į užsienį vežė megztinius. Tad netrukus nutarėme kurti įmonę – su klientais nelegaliai juk nedirbsi, – prisiminė Mrazauskas. – Tačiau tuo metu dar buvome tuščiomis rankomis: nedalyvavome privatizavime, neturėjome sukaupę pradinio kapitalo. Lėšos, iš kurių pirkome medžiagas, buvo pirmieji mūsų atlyginimai”.
Pasak jo, vos pradėjusi veikti įmonė negalėjo dirbti intensyviai, nes nebuvo iš kur pasiskolinti pinigų. „Pinigų buvo, tik palūkanos buvo didžiulės. Įmonė plėtėsi tiek, kiek turėjome pelno. Tuomet buvome sovietiniai žmonės, nežinantys nieko: nei kas yra verslas, nei kas yra buhalterija”, – sakė Kvietkauskas.
Prieš trejus metus įmonė pakeitė strategiją – daugiausia ėmė gaminti užsienio klientams. „Lietuvoje mašinų pramonė žlugusi, o su statybose dirbančiais klientais darbas stichiškas. Jiems detalių reikia rytoj arba vakar, – ironizavo pašnekovas. – O štai dirbdami su užsieniečiais žinome, ką darysime po mėnesio”.