Norvegijoje skambinama pavojaus varpais dėl skandalingos Nobelio taikos centro finansinės padėties
Norvegijos sostinėje jau beveik pusantrų metų turistus vilioja Nobelio taikos centras – viena didžiausių ir solidžiausių institucijų, turinčių garsiojo išradėjo vardą.
Buvusioje geležinkelio stotyje įamžintas visų Nobelio premija apdovanotų asmenų bei organizacijų atminimas. Tokio pat dėmesio turėtų sulaukti ir šių metų prestižinės premijos laureatai: Bangladešo ekonomistas Muhamadas Junusas bei jo įkurtas bankas „Grameen”.
Paradoksas, bet naujasis Nobelio premijos laureatas, iki šiol šelpęs ir teikęs paskolas vargšams, ko gero, pats galėtų tapti Nobelio taikos centro rėmėju, mat ši įstaiga netikėtai atsidūrė ant finansinio žlugimo slenksčio.
Pinigų skyrė rėmėjai
Vos kelios dienos prieš paskelbiant naująjį Nobelio taikos premijos laureatą, Norvegijos žiniasklaida ėmė skambinti pavojaus varpais dėl skandalingos Nobelio taikos centro finansinės padėties.
Šis centras, tapęs vienu svarbiausių turistų traukos objektu Osle, iškilmingai buvo atidarytas 2005 metų birželį. Pompastiškame renginyje dalyvavo Švedijos ir Norvegijos karališkųjų šeimų atstovai. Ir ne veltui, nes būtent Norvegijos sostinėje kasmet, gruodžio 10-ąją, minint išradėjo mirties dieną, yra įteikiama taikos premija, o kitų – literatūros, chemijos, fizikos, medicinos ir ekonomikos – premijų įteikimo ceremonija vyksta Švedijos sostinėje Stokholme.
Norvegai ypač didžiuojasi tuo faktu, kad Alfredas Nobelis, gimęs Stokholme, augęs Rusijoje, Sankt Peterburge, o savo garsųjį testamentą parašęs Paryžiuje, pavedė prestižine laikomą taikos premiją skirti Norvegijos parlamento paskirtam penkių asmenų komitetui. Kadangi visi iki šiol paskelbti taikos premijos laureatai yra išrinkti ir apdovanoti Norvegijoje, nuspręsta jų, o kartu ir garsiojo išradėjo atminimą įamžinti specialiai tam įkurtame muziejuje.
Nobelio taikos centrui parinkta miesto širdyje, netoli krantinės, esanti XIX a. geležinkelio stotis. Tiesa, iš pastato vidaus šiandien nedaug kas liko – patalpos buvo iš esmės rekonstruotos ir pritaikytos būsimam lankytojų antplūdžiui.
Pastatą centrui skyrė vietos valdžia, o visus darbus finansavo privatūs rėmėjai, tam paaukoję apie 85 mln. Norvegijos kronų. Po rekonstrukcijos senoji geležinkelio stotis pasikeitė neatpažįstamai.
Šimtmečio informacija – modernioje aplinkoje
Ypač įspūdingai atrodo salė, kurioje sutalpinta informacija apie visus taikos premijos laureatus: 94 asmenis ir beveik dvi dešimtis organizacijų. Tai padaryta neabejotinai įvertinus, kad centrą lankys XXI a. gyvenantys žmonės, kuriuos pasitinka ne gidas, o modernūs, mažus televizorius primenantys ekranai, visiškoje tamsoje skleidžiantys mėlyną šviesą.
Tereikia tik prie jų prisiliesti, ir ekranuose pasirodo informacija apie vieną ar kitą taikos premijos laureatą, jo nuopelnus, už ką buvo skirtas šis bene prestižiškiausias apdovanojimas pasaulyje.
Taip centre pagerbti visi taikos premijos laureatai, tarp kurių galima rasti itin garsių vardų: Dalai Lama, Motina Teresė, Andrejus Sacharovas, Michailas Gorbačiovas, Nelsonas Mandela, Jasiras Arafatas ir kt. Dauguma apdovanotųjų – politikai, stengęsi sureguliuoti karus išprovokavusius konfliktus. Laureatų sąraše – tik 13 moterų.
Taikos premija buvo teikiama ne kasmet nuo 1901-ųjų, kai pradėta vykdyti Nobelio valia.
Norvegijos parlamento skiriamas komitetas taip ir nepaskelbė laureatų 1914-1916 m., 1918 m., 1923 m. ir dar po metų, 1928 m., 1932 m., 1939-1943 m., 1948 m., 1955-aisiais ir 1956 m., 1966 ir 1967 m. Paskutinį kartą tinkamas asmuo šiam apdovanojimui nebuvo surastas 1972-aisiais.
Beje, 1973 metais taikos premijos atsisakė Vietnamo demokratinės respublikos atstovas Le Duc Tho, kuris pareiškė negalįs priimti šio apdovanojimo, nes jo šalyje taika dar nepasiekta.
Turtus sukrovė dinamitas
Naujausios technologijos pasitelktos ir pristatant A.Nobelį bei pagrindinius jo gyvenimo faktus. Vietoj muziejuose įprastų fotografijų bei stenduose po stiklu laikomų daiktų lankytojams prieš akis vartoma milžiniška knyga. Virš jos įrengtas projektorius lyg kino salėje kaskart pervertus lapą rodo vis naują garsiojo išradėjo gyvenimo etapą.
Išsimokslinimą A.Nobelis įgijo Sankt Peterburge, o būdamas vos 17 metų gerai kalbėjo švedų, rusų, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis. Per visą gyvenimą jis užpatentavo 335 išradimus, iš kurių garsiausias – dinamitas.
Būtent dinamito ir kitų sprogstamųjų medžiagų gamyba A.Nobeliui sukrovė milžiniškus turtus. Prieš mirtį visame pasaulyje jis valdė apie 90 gamyklų ir laboratorijų.
Manoma, kad įsteigti premijas A.Nobelį paskatino leidėjų klaida, kai atsitiktinai prancūzų spaudoje buvo išspausdintas jo nekrologas. Šiandien tegalime tik spėlioti, kaip jautėsi garsusis išradėjas, laikraštyje perskaitęs, kad „mirė daktaras Alfredas Nobelis, kurį praturtino išradimas žudyti žmones greičiau, negu tai buvo daroma iki šiol”.
Greičiausiai norėdamas išpirkti savo kaltę žmonijai, mokslininkas dalį sukauptų turtų paskyrė premijoms, kurias nurodė kasmet išdalyti labiausiai šiose srityse nusipelniusiems žmonėms.
Nemažai A.Nobelio gyvenimo faktų jau seniai apaugo legendomis. Kalbama, kad išradėjas neskyrė premijos už matematikos pasiekimus todėl, kad esą jo mylimąją nuviliojo būtent matematikas.
Neabejotinas faktas yra tas, kad ekonomikos premiją įsteigė ne pats A.Nobelis, o Švedijos bankas. Nuo 1969-ųjų šį apdovanojimą skiria Karališkoji Švedijos mokslų akademija.
Palikimas didėja
Premijos teikiamos iš palūkanų, kurios gaunamos už specialiai sukurtame A.Nobelio fonde saugomas lėšas. Savo testamentu mokslininkas premijoms paliko 31,5 mln. Švedijos kronų, o vėliau lėšas sėkmingai investuojant bendras fondo turtas išaugo iki kelių milijardų.
Pirmieji laureatai 1901 metais gavo po 150,8 tūkst. Švedijos kronų. Vėlesniais metais, iki 1923-iųjų, premijų dydis net buvo sumažėjęs iki 115 tūkst. kronų, tačiau vėliau ši suma tik augo. Jau 1981 metais laureatams buvo įteiktos 1 mln. kronų dydžio premijos, kurios po penkerių metų padvigubėjo. 1990-aisiais apdovanojimų suma siekė 4 mln. kronų, o 2000 m. – 9 mln. kronų. Pastaraisiais metais premijos skiriama po 10 mln. Švedijos kronų (apie 3,7 mln. litų).
Nobelio fondo atstovai ramina, kad garsiojo išradėjo pinigai nuo pat 1900 metų investuojami labai saugiai. Tai savo testamente buvo nurodęs ir pats premijų steigėjas.
Testamente išreikštos valios skrupulingai laikomasi iki šiol, tad štai kodėl milijardus valdantis Nobelio fondas negali nė viena krona paremti to paties vardo centro, kur, kaip minėta, garsinami taikos premijos laureatai.
Pinigų yra, bet ne bet kam
Likus vos kelioms dienoms iki šių metų taikos premijos laureatų paskelbimo, Norvegijos spauda paviešino ne pačią maloniausią situaciją, į kurią pateko Nobelio taikos centras.
Paaiškėjo, kad kasmet iš šalies biudžeto skiriamų apie 17 mln. Norvegijos kronų (apie 6,8 mln. litų) nepakanka centro veiklai. Per metus ši įstaiga sulaukė ne tik 100 tūkst. lankytojų, bet ir surengė įvairių parodų, konferencijų, renginių. Čia lankėsi ir kai kurie taikos premijos laureatai, karališkųjų šeimų nariai.
A.Nobelio vardo ir laureatų garsinimas kainuoja nepigiai – centro atstovų nuomone, Norvegijos valdžia turėtų skirti dar bent dvigubai daugiau lėšų. Tokie prašymai labai supykdė Vyriausybės atstovus, kurie jau kartą buvo pateikę mandagų atsisakymą padidinti finansavimą.
A.Nobelio centro vadovybė sulaukė kaltinimų dėl „netinkamai vykdytos finansinės kontrolės”, dėl ko įstaiga atsidūrė tokioje nepavydėtinoje situacijoje ir taip diskredituoja net ir patį garsiojo išradėjo vardą.
Tuo tarpu įstaigos atstovai priminė, kad centras nuomoja pastatą iš valstybės, kuriai kasmet sumoka 14 mln. kronų. Taigi Norvegijos valdžia, viena ranka duodama pinigų, kita ranka juos pasiima atgal.
Miglota ateitis
Gauti daugiau pinigų iki šiol centrui nepadėjo ir tas faktas, kad jį globoja taikos laureatą renkantis komitetas. Kitiems metams iš šalies biudžeto A.Nobelio taikos centrui numatyta skirti 17,3 mln. Norvegijos kronų, tačiau prie šios sumos iš premijoms sukauptų milijardų nebus skirta nė cento.
Jeigu finansavimas nebus padidintas, centrui teks gerokai susiveržti diržus. Pirmiausia teks sutrumpinti darbo laiką ir atleisti dalį darbuotojų. Kol kas įstaigai, tik pernai atvėrusiai duris, šviečiasi ne tik perspektyvi ateitis – moderni ekspozicijų salė didžiąją dalį laiko gali likti uždaryta, o taikos premijos laureatai bus prisiminti tik kartą per metus, skelbiant naują pavardę.
Aišku viena, kad šie nesklandumai neturėtų sutrikdyti artėjančios premijų įteikimo ceremonijos, juolab kad ji vyksta miglotų perspektyvų gaubiamame A.Nobelio taikos centre.