Lietuvė dainininkė, tik vieną kartą viešėjusi tėvo gimtinėje Turkmėnijoje, svajoja ten nusivežti savo dukrą
Paklausta, kokio kraujo jos gyslose daugiau – lietuviško ar turkmėniško, Kaune gyvenanti dainininkė Giulija trumpam susimąsto.
„Mano tautybė – lietuvė, – sako lietuvės ir turkmėno dukra, – bet rytietiškas kraujas, ko gero, yra stipresnis”.
Turkmėnas kareivis pamilo lietuvaitę
Savo tėvo gimtinę Turkmėniją Giulija matė tik vieną kartą, vaikystėje. „Ten mane nusivežė tėvelis, – prisimena ji. – Buvau dar maža, gal todėl kažkokių itin ryškių įspūdžių, labai spalvingų emocijų nepatyriau. Man buvo įdomu, ir tiek”.
Giulijos tėvas Lietuvoje pasiliko po tarnybos armijoje. Priežastis – romantiška. Jaunas turkmėnų kareivis įsimylėjo lietuvaitę. Pasilikęs gyventi savo merginos, vėliau – žmonos tėvynėje, jis susilaukė dviejų vaikų, Giulijos ir jos brolio, ir pritapo prie lietuviško klimato, papročių, aplinkos.
„Tėvai gyvena Kėdainiuose, – pasakoja Giulija. – Mano tėtis įsitikinęs, kad nebūtina lankytis mečetėje. Melstis galima ne tik bažnyčioje”.
Senelis spėjo atšvęsti 100-ąjį gimtadienį
Paklausta, ar bendrauja su giminėmis Turkmėnijoje, Giulija paaiškina, kad glaudžių giminiškų santykių su tėvo šeima ji, gimusi ir augusi Lietuvoje, nepalaiko.
„Žinau tiek, kad giminė ten oho kokia didelė”, – nusijuokia dainininkė. „Jei seniau lietuvių šeimose būdavo normalu auginti apie 10 vaikų, tai turkmėnų šeimose vaikų būdavo gerokai daugiau”, – sako Giulija.
„Gaila, kad Turkmėnijoje nebėra gyvų mano senelių. Apie močiutę iš viso labai mažai ką žinau, o senelis mirė perkopęs 100 metų”, – pasakoja moteris.
Dainininkė prisipažįsta, kad Turkmėnija jai artima tiek, kiek šią šalį mintyse sieja su tėvo gimtine. „Kitokio vidinio ryšio su ta šalimi aš nejaučiu, nes per mažai ją pažįstu. Bet vis tiek svajoju kada nors ten nusivežti savo dukrą”, – kalba Giulija.
Nepanaši į geltonkasę lietuvaitę
Vis dėlto ryškių rytietiškų bruožų lietuvė dainininkė, išoriškai nė kiek nepanaši į geltonkasę mėlynakę lietuvaitę, negali nuneigti, kad Rytai jai anaiptol nesvetimi.
Nors lyriškose Giulijos dainose nesigirdi Azijos ritmų, dainininkė pripažįsta, kad jos temperamentas toli gražu nėra šiaurietiškai santūrus, ramus ir lėtas.
„Nesijaučiu išskirtinė, bet esu gana stipri asmenybė, – kalba Giulija. – Emocinga. Greitai užsiplieskianti. Nepastovi, galinti kardinaliai pakeisti nuomonę. Aš niekada nežinau, kas man šaus į galvą rytoj”.
Prieš penkerius metus į Kauną iš Kėdainių persikėlusi gyventi dainininkė negali užtikrinti, kad visą gyvenimą praleis būtent čia. „Ką gali žinoti, gal vieną dieną pajusiu, kad Kaune man darosi ankšta, – kalba Giulija. – Galbūt tada kelsiu sparnus į Vilnių. Bet kol kas Kaune man gerai”.
Šeimos ašis
Giulija su vyru Vyteniu ir vienturte devyniolikmete dukra Monika Kaune įsikūrė Centre, Žaliakalnio papėdėje, ramioje gatvelėje, trijų kambarių bute.
Vytenis, už kurio Giulija ištekėjo prieš 10 metų, yra antrasis dainininkės vyras. Jis, be tiesioginio savo darbo, padeda Giulijai organizuojant koncertinę jos veiklą.
Dukra – taip pat dainuojanti, kaip ir mama. Jei Giulija yra išleidusi septynis savo solinius albumus, tai Monika – jau keturis.
Giulija neslepia, kad šeimos narių gyvenimas sukasi apie jos ašį. „Į savo gyvenimo verpetą esu įsukusi visus artimus žmones”, – kalba dainininkė.
„Kai vienas žmogus šeimoje yra toks, kaip aš, kiti turi aukotis”, – šypteli ji. „Nors nemanau, kad ta auka labai didelė ar slegianti. Kai vyras man piršosi, jis žinojo, koks yra mano gyvenimas”, – kalba dainininkė.
Lietuviškas auklėjimas nepatinka
„Jiems nėra sunku su manimi, – nusijuokia Giulija, paklausta, ar, jos manymu, lengva būti žinomos dainininkės šeimos nariais. – Tai man sunku su jais… Turiu suspėti būti ir žmona, ir mama, ir savo tėvų dukra. Ir – kurti dainas”.
„Bet aš sugebu gyvenimą pakreipti taip, kaip reikia man, – pareiškia ji. – Esu labai užsispyrusi. Jei ką nors nusprendžiu, tai taip ir bus”.
„Daug moterų savo gyvenimo visiškai neturi. Jos gyvena savo vyro, savo vaikų, tėvų gyvenimus. O save pamiršta. Mes Lietuvoje taip jau išauklėtos. Bet man tai nepatinka”, – kalba Giulija, kažkada nusprendusi, kad ji niekada negyvens tipiško lietuvių moterų gyvenimo.
Apie jausmus – santūriai
Nors mobiliajame Giulijos vyro telefone yra įrašas „žmonelė”, dainininkė sako, kad jos sutuoktinis žemaitis, todėl švelnybėmis bei komplimentais svaidytis nelinkęs.
Kalbėti apie jausmus bei asmeninį gyvenimą nemėgsta ir pati dainininkė. „Jau žinau, vos spėji perskaityti kokiame nors žurnale apie begalinę vienos ar kitos poros meilę, neretai po mėnesio rasi pranešimą apie skyrybas”, – šypteli Giulija.
Tačiau ji papasakoja apie puikius santykius su dukra. „Monika – mano geriausia draugė, – kalba apie devyniolikmetę dukterį Giulija. – Būti savo dukters drauge yra sunku… Tai labai didelė atsakomybė”.
Dainininkė teigia, kad jos šeima daugiausiai laiko praleidžia drauge. „Jie mane myli, – sako Giulija, pasakodama apie vyrą ir dukrą. – Tai labai gera… Tačiau atima iš manęs daug energijos. Aš ją atiduodu jiems”.
Dainininkė prisimena, kad prieš 20 ar 10 metų jos koncertinės gastrolės trukdavo savaitėmis. Dabar ji po koncerto bet kuriame šalies kampelyje stengiasi iškart sugrįžti namo. Nors ir paryčiais.
Žavesio paslaptis – vidinė darna
„Mane vadina laimės kūdikiu, – sako apie save Giulija. – Ir nors gyvenime būna visko, įvairių išbandymų ir kliūčių, aš išties jaučiuosi laiminga”.
Neramus rytietiškas kraujas, tekantis jos gyslomis, gena dainininkę į priekį net tada, kai ji susiduria su lietuviškomis intrigomis, piktdžiuga, pavydu.
„Manęs tokie dalykai nežlugdo. Atvirkščiai, – užtikrina Giulija. – Tada aš noriu dar geriau dirbti ir dar geriau gyventi”.
„Manau, kad moters žavesio paslaptis yra vidinė darna, – kalba ji. – Juk visi pažįstame moterų, kurios niekada nesuka galvos dėl vienos kitos raukšlelės veide, užtai spinduliuoja nenustelbiamu vidiniu grožiu”.
Cepelinus valgė prieš 5 metus
Vis dėlto dainininkė skiria pakankamai dėmesio ir išoriniam savo grožiui. Nors kuria dainas, leidžia albumus, koncertuoja, turi savo įrašų studiją ir vaikų popchorą „Arlekinas”, Giulija stengiasi nepervargti, daug ilsėtis, sveikai gyventi ir kuo sveikiau maitintis.
„Vengiu padažų, riboju saldumynus, bandau derinti maisto produktus. Na, kaip ir dauguma. Juk dabar visi derina produktus, to nemaišo su anuo… Normaliai valgančių žmonių pas mus iš viso beveik nebeliko”, – juokiasi Giulija.
Paskutinį kartą cepelinus ji valgė prieš penkerius metus. Užtai savo tėčio verdamo plovo dainininkė niekada neatsisakytų. „Tai tikras turkmėniškas plovas, kokį išvirti moka tik mano tėvelis”, – tikina Giulija.
Mėgsta išraiškingus papuošalus
Dainininkė prisipažįsta irgi bandžiusi pagaminti nacionalinį Turkmėnijos patiekalą, bet išvirti plovo taip, kaip sugeba tėvas, Giulijai nepavyko.
„Tačiau aš moku paruošti rytietišką vištą, – pasigiria ji. – Tik be specifinių rytietiškų prieskonių. Aš juos nelabai pažįstu, man geriausi tradiciniai lietuviški pipirai ir druska”.
Giulija nemoka šokti pilvo šokio ir jos kvepalai nėra rytietiškai aitrūs bei saldūs. Bet kai turkmėniško kraujo turinti moteris renkasi papuošalus, jos akis neretai nukrypsta į išraiškingus Azijos ornamentus.
Pamestų galvą dėl žirgų
Lietuvės ir turkmėno dukters namuose nėra kaljano. „Užtai miegamasis, kuris pas mus kaip tik dabar įrenginėjamas, greičiausiai bus tikrai rytietiško stiliaus”, – pasakoja Giulija.
„Tai bus kambarys tamsiai raudonomis sienomis, su daug pagalvėlių, gražiomis rytietiškomis užuolaidomis, ypatingais šviestuvais”, – atskleidžia svajonę dainininkė.
Giulija pasakoja, kad rytietiškas kraujas prabyla ne vien mąstant apie namų interjerą. „Mano dukra išprotėjusi dėl žirgų, – kalba dainininkė. – O aš jojau tik vieną kartą, kai filmavausi savo vaizdo klipe. Bet jaučiu, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, žirgų liga neišvengiamai užsikrėsčiau”.
Šaunus tekstas 😉