Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus salėje buvo grojama iš Vokietijos atgabentu istoriniu instrumentu
Retai kada atsitinka, kad klausytojų smalsumą labiau skatintų pats instrumentas, o ne juo skambinantis atlikėjas.
Kas tas hamerklavyras, kuriam savo puikiuosius kūrinius rašė J.Haidnas, V.A.Mocartas, L. van Bethovenas, kiti Europos kūrėjai, gyvenę klasicizmo epochoje?
Fortepijono pirmtakas
Literatūriškai šnekant, hamerklavyras – tiltas tarp klavyro, kurio garsas sausokas, greitai gęstantis, tačiau subtilus, rafinuotas, ir fortepijono, kurio skambesys romantizmo epochos pabaigoje buvo prilyginamas simfoniniam orkestrui.
Vis dėlto hamerklavyras pagal skambėjimo kokybę žymiai artimesnis nūdienos laikų fortepijonui, negu savo galantiškam pirmtakui – klavyrui. Klasicizmo laikų instrumentas mažesnis už įprastą fortepijoną, jo klaviatūra susideda iš 68 klavišų, kitaip naudojami pedalai (jie spaudžiami ne kojų pėdomis, o keliais), patys klavišai mums neįprastų spalvų: balti virtę juodais, o juodi – baltais.
Manoma, jog V.A.Mocarto laikais buvo apie 80 rūšių hamerklavyrų. Genialusis zalcburgietis labiausiai vertino meistro Antono Valterio pagamintus. Vieną tokį laikė savo namuose ir noriai jam kūrė tai, kas tuomet buvo populiariausia: variacijas, sonatas, fantazijas.
Instrumentas keliauja drauge su atlikėju
Rusų pianistas Aleksandras Puliajevas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje, skambina su 1806 metais pagaminto hamerklavyro tikslia kopija, kurią amerikiečių meistras sukonstravo prieš pusantrų metų. Talentingas pianistas šį hamerklavyrą (panašiai kaip kitados Sergejus Rachmaninovas savo fortepijoną „Stenway”) vežiojasi ten, kur koncertuoja. Kadangi spalio mėnesį virtuozas daugiausia skambino mūsų šalyje – Lietuvos didžiųjų miestų klausytojai čia galėjo pamatyti unikalų istorinį instrumentą.
A.Puliajevas – Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos absolventas. Baigęs šią garsiąją aukštąją muzikos mokyklą, pianistas buvo paskirtas akompanuoti Didžiojo teatro baleto mokyklos auklėtiniams. „Manęs visiškai neviliojo tokia galimybė, – tikino pašnekovas, – groti valandų valandas būsimiesiems baleto artistams tikrai nenorėjau. Pabaltijo šalyse praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje jau buvo išpopuliarėjęs baroko muzikos atlikimas autentiškais instrumentais. Pas mus, Maskvoje, šioje srityje dar buvo visiškas štilis. Todėl net nedvejodamas pasinaudojau galimybe muzikuoti tik ką įkurtame Maskvos baroko ansamblyje. Vėliau skambinti klavesinu mokiausi Amsterdame. Galimybė muziką interpretuoti autentiškais instrumentais it magnetas traukia iki šiol”.
Objektyvios interpretacijos
Muzika tiesiog liejosi iš atlikėjo, tarsi suaugusio su savo hamerklavyru. Stilingai ir techniškai nepriekaištingai A.Puliajevas skambino V.A.Mocarto kūrinius: 4 sonatas, variacijas, fantaziją. Atlikėjo interpretacijos buvo tokios objektyvios ir taip sąžiningai, skrupulingai atliktos, kad vertinti jas kaip artistinės individualybės išraišką darėsi gan keblu. Tai nėra blogai.
Toks skambinimas labai patinka galantiškojo stiliaus tikriesiems žinovams. Visgi daugumai klausytojų įdomiau, kai atlikėjas ne tik puikiai groja V.A.Mocartą, bet ir po jo veikalais palieka individualų parašą, vadinamą savo laiko žyme. Tokį, kokį daugiau kaip prieš metus M.K.Čiurlionio galerijos salėje palikdavo Anapilin išėjęs vokiečių pianistas Nikolausas Lahusenas. Nepamirštamą ir individualų.