Šiuo metu JAV, Kalifornijoje, gyvenantis lietuvių rašytojas Saulius Tomas Kondrotas lygiai prieš dvidešimt penkerius metus išleido pirmąjį savo romaną „Žalčio žvilgsnis”, kuris labai primena prieš tai minėtą Dž.F.Foerio debiutą – tiek panašiu autorių amžiumi, tiek meninių ieškojimų intencijomis, tiek sukelta skaitytojų reakcija. Anuomet, prieš ketvirtį amžiaus, literatūrologas A.Zalatorius apie „Žalčio žvilgsnį” rašė: „S.T.Kondroto romanas yra iš tų knygų, kurias maga dar ir dar kartą išsitraukti iš lentynos ir pasiskaityti. Tai ne toks dažnas atvejis romano istorijoje”. Literatūros kritiko būta įžvalgaus: neseniai leidykla „Tyto alba” dar kartą (jau trečiąjį) išleido „Žalčio žvilgsnį”, kažkada gaivinusį mūsų prozą nuo priplėkusio socialistinio realizmo klišių, lyrinių išpažinčių, kamerinio psichologizmo ir trumpalaikių problemų rutinos.
S.T.Kondroto „Žalčio žvilgsnis” – ne lengvam pasiskaitymui ir tikriausiai apvils tuos, kurie jame ieškos istorinės tiesos ar socialinės tikrovės, o knygos laiką ir erdvę bandys susieti su savo žinojimu ar patyrimu, tuos, kurie yra įpratę kiekvieną reiškinį matyti priežasties-pasekmės grandinėje. Pasak literatūros kritiko Laimanto Jonušio, cituojamo ant knygos viršelio, šio autoriaus kūryboje svarbesni originalūs kiti skiriamieji bruožai – „filosofinės ir mitologinės asociacijos, taupus, į archetipinius motyvus orientuotas pasakojimas, iracionalios lemties dvelksmas”.
1986 metais, kai tuometinėje Sovietų Sąjungoje negaliojo teisė laisvai išvykti į užsienį, S.T.Kondrotas pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Sovietų valdžios nurodymu jo knygos buvo pašalintos iš knygynų ir bibliotekų, uždrausta viešai minėti autorių ir jo kūrybą.