Mergina, išbandžiusi televiziją, turėjusi roko grupę, dirbusi žurnalistinį darbą, šiuos metus paskyrė muzikai. Jurga Šeduikytė – romantiškoji pankė, nuolat ieškanti savęs ir to, kas dar gali padėti save realizuoti.
– Papasakokite apie savo vaikystę.
– Keliais žodžiais nusakyti svarbiausią žmogaus savęs kūrimo etapą – sunku. Manau, vaikystėje susidarytas pasaulio vaizdas, žmonės, su kuriais bendravau, padarė tiesioginę įtaką tam, kas esu dabar. Taip pat vaikystėje pirmą kartą susidūriau su tuo, ko žmogus negali pakeisti, kas yra neišvengiama ir baisu.
– Kada pajutote, jog norite ir galite kurti?
– Visada buvo įdomu stebėti kuriančius žmones. Galėjau valandų valandas žiūrėti, kaip sesuo piešia arklius ar ką nors susikaupusi dirba, kaip mama plauna grindis ir niūniuoja. Net močiutė iki šiol virdama valgyti niūniuoja – šalia jos visada būna ramiau, problemų tarsi nelieka. Kai supratau, kad ir pati noriu bei galiu kurti, pasidarė lengviau gyventi. Anksčiau daug piešdavau, rašiau apsakymą apie drąsų liūtą, vėliau ėmiausi eilėraščių, pagaliau atsirado dainų. Dar šiuo metu rašau labai smagią ir šviesią pasaką.
Žurnalistė per atsitiktinumą
– Esate baigusi Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą. Kodėl pasirinkote šias studijas, o ne mokslą, pavyzdžiui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
– Tuo metu, kai rinkausi, galvojau ne apie tai, ko noriu, bet apie tai, kur galiu įstoti. Todėl stojau į prancūzų kalbos studijas, o į žurnalistiką tik nusprendžiau pabandyti – tada tai buvo šiek tiek iš fantazijų sferos, žinojau apie milžinišką konkursą. Tačiau atsitiktinumas lėmė, kad tapau žurnaliste.
– Žurnalistika baigta, bet esate scenoje. Kaip tai nutiko? Ar teko kada nors dirbti žurnalistinį darbą?
– Visada patekdavau ten, kur mažiausiai tikėdavausi. Studijuodama praktiką atlikau tuometinėje LTV laidoje „Kultūros spąstai”, vėliau – TV3 žiniose, dar buvau LTV laidos „Laida S” redaktorė ir žurnalistė. Taip pat tris sezonus dirbau laidos „Lietuvos dainų dešimtukas” vedėja. Žurnalistinis darbas įdomus tuo, kad jo kokybė gerėja ne tik su darbo praktika, bet ir su gyvenimiška patirtimi. Džiaugiuosi, kad įgijau būtent šią specialybę.
– Ką manote apie šiandieninę žurnalistiką?
– Visada žurnalistikos srityje ieškau originalumo ir „kabliuko”. Vieno žurnalisto stipriausia pusė – savotiškas, atpažįstamas rašymo stilius, kitas nenusėdi vienoje vietoje ir keliauja, trečias geba išklausyti pašnekovą. Žurnalistika yra daugiau nei skandalai ar asmeninio žmogaus gyvenimo istorijos. Dabar kaip vartotoja pasiilgstu įvairumo ir kūrybiškumo – dalykų, kurie pažadina iš sąstingio ir nuramina.
Smagu siekti svajonės
– O dabar pakalbėkime apie muziką. Vos tik išleidote pirmąjį albumą, jis iškart pelnė gausybę apdovanojimų. Kaip jaučiatės, kai taip įvertinama jūsų kūryba?
– Dėkinga ir laiminga.
– Ar šiuo metu nesijaučiate „ant bangos”? Nebaisu, kad viena banga gali pakelti, kita – nuleisti?
– Visada galvoju apie tai. Baisu kaip ir kiekvienam mirtingajam, suvokiančiam, kad ne viskas nuo jo priklauso. Tačiau be iššūkių ir išbandymų žmonės gyventų labai nuobodžiai. Kur kas smagiau siekti svajonės, priimti iššūkius ir nepasiduoti. Net jei tai darant prabėgs visas gyvenimas – tada bent jau žinosi, kad jis nepraėjo veltui.
– Vienam leidiniui esate sakiusi: „Lietuvoje tokią muziką, kokią grojame mes, iki šiol mažai kas vertino”. Kaip manote, kas atsitiko, kad būtent jūsų grupė nusipelnė šio įvertinimo?
– Turėjau omenyje nusistovėjusių radijo formato sąvokos persvarstymą – muzikos įvairovės pasigenda daugelis klausytojų, tačiau įdomesni atlikėjai niekad „netelpa” į mistinius radijo formato rėmus. Todėl klausytojai ir neišgirsta to, ką vėliau randa klausydami užsienio atlikėjų muzikos. Net nelabai svarbu, kam – mūsų ar kitai grupei pavyko, bet žmonės, kurie jau nesidomėjo lietuviška muzika, ateina į koncertus ir klausosi šiek tiek kitokio stiliaus. Smagu ir gera juos ten matyti, jiems toliau kurti dainas.
– Kiek laiko galima daryti tai, kas „faina”? Ne visada gali iš to pragyventi.
– Būdama ten, kur esu, suprantu žmones, kurie stengiasi užsidirbti pragyvenimui iš papildomų šaltinių. Tiesą sakant, jeigu groji gyvai, tai beveik neišvengiama. Bet, manau, žmogus turėtų užsiimti tik tuo, kas jam padeda tobulėti kaip asmenybei.
– Ar sunku buvo pateikti radijo stotims, leidybos kompanijoms savo įrašus? Ar neteko išgirsti: „Čia yra „ne formatas”, negalime imti”?
– Apie tai ir kalbėjau. Esu dėkinga radijo stočiai M-1, kad rizikavo ir dainą „Nebijok” įtraukė į savo grojaraštį. Netrukus šios dainos populiarumas pranoko bet kokius ne tik radijo, bet ir mūsų lūkesčius.
– Kas yra jūsų muzikinis autoritetas?
– Autoriteto sąvoka susideda iš daugelio pavardžių ir pavadinimų – Peteris Gabrielis, „Cocteau Twins”, „Antony & the Johnsons, Tracy Chapman, Stingas, Motina Teresė ir jos paprastumas, vaikai ir daugelis kitų, keičiančių ir kasdien stiprinančių tikėjimą tuo, kas gražu.
– O kūrybinė mūza?
– Mūza – ruduo, aiški nuotaika, poilsis, artimi žmonės, įdomios akimirkai sutiktos asmenybės.
Prieš koncertus – poilsis
– Koks bus antras albumas?
– Kuo toliau, tuo man pačiai darosi įdomiau, koks jis bus. Kelias dainas jau atliekame per koncertus – žmonės jas priima šiltai. Noriu, kad mano dainos būtų aiškios nuotaikos, melodingos, turėtų smagios ironijos. Visa kita paaiškės tik gerokai įpusėjus įrašyti albumą.
– Kodėl albumo „Aukso pieva” prodiuseris Andrius Mamontovas nebedirbs prie antro albumo?
– Dirbsime su kitais prodiuseriais.
– Jums teko šiek tiek papankuoti, turėjote grupę „Muscat”, o dabar kuriate visiškai kitokią muziką. Kas tai – savęs ieškojimas ar dar kas nors?
– Viskas, ką žmogus veikia ir kur link eina, yra savęs arba kitų ieškojimas. Smagu buvo papankuoti scenoje – nors turbūt visą gyvenimą būsiu romantiška pankė, nepripažįstanti taisyklių.
– Sakote, jog viskas turi vykti natūraliai. O jei koncerto dieną jaučiate, kad šiandien ne ta diena, kai savo nuoširdumu galėsite įtikinti klausytojus?
– Atvirumas nepripažįsta nuovargio. Pavargusio žmogaus organizmas dažniausiai saugosi ir kaupia jėgas atsistatyti. Jam tuo metu nė motais, kad tu esi dainininkas ar prezidentas, privalantis prakalbinti tautą. Koncerto energijos iškrova yra milžiniška – po sunkesnio pasirodymo kartais prireikia net kelių dienų atsigauti. Todėl poilsis prieš koncertą yra svarbiausia sąlyga, kad sukauptum reikiamos energijos. Taip pat labai svarbu turėti kuo daugiau teigiamų emocijų – bendravimo su bendraminčiais, kūrybinės veiklos ir panašiai.
Patraukė teatras
– Kodėl žiūrovai jūsų nebemato televizijoje?
– Nusprendžiau šiuos metus paskirti tik muzikai.
– Ar jau pradėjote rengti projektą su aktoriumi Gyčiu Ivanausku? Kuo taip traukia teatras?
– Apie tai plačiau galėtų papasakoti Gytis. Mane traukia nauja kūrybinė patirtis, be to, jau seniai svajojau teatre dainuoti „gyvai” (iki šiol teko atlikti Giedriaus Puskunigio teatrui kuriamos muzikos pagrindines partijas). Pamačiusi Ivanausko „Vyrus baltais sijonais”, neištvėriau – susiradau jo telefono numerį ir pasisiūliau prisidėti prie kūrybos. Menų sintezė – teatras, šokis ir daina yra ne tik išbandymas vaidinantiesiems, šokantiesiems ar dainuojantiesiems – tai taip pat labai įdomi patirtis žiūrovui. Iš to, kas šiuo metu vyksta per repeticijas, galiu spėti, kad bus smagu visiems spektaklio dalyviams.
– Ką manote apie šiandieninę lietuvių muzikos kultūrą?
– Ji atsigauna, daugėja galimybių pristatyti ją pasauliui. Todėl noriu paskatinti kuriančius žmones daryti tik tai, kas jiems patinka. Pasauliui mes įdomūs tuo, kuo esame išskirtiniai, o ne tuo, kaip mokame pataikyti į madą.