„Bravo, Miki!” – per pirmąją „Don Kichoto” dalį iš savo ložės sušuko maskvietis Vladimiras Vasiljevas, įvertindamas puikiai atliktas Kitrės-Miki Hamanakos variacijas. Choreografo asistentė Marina prisipažino niekada negirdėjusi, kad įžymybė kam nors būtų šaukusi bravo. Vasiljevas reagavo emocingai: „O Dieve, ji šoka kaip Katia (Vasiljevo žmona Jekaterina Maksimova – aut.) geriausiais savo metais”.
Praėjusią savaitę nenaujas Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklis „Don Kichotas” buvo panašus į premjerą. Jo statytojas Vladimiras Vasiljevas šį tą keitė ir tobulino, o žiūrėdamas į rezultatą jaudinosi kartu su atlikėjais. Geriausio pasaulio šokėjo, Baleto legendos ir kitus titulus pelnęs, „meno tobulybe ir stebuklu”, „šokio meno burtininku ir rusų baleto šlove” vadinamas, įvairių šalių valstybiniais apdovanojimais įvertintas įvairiapusis kūrėjas prieš baletą davė interviu LŽ. Kalbėjo emocingai, vietomis tiesiog audringai.
Dar tiksliau ir įdomiau
„Visą laiką turiu ką pakeisti savo pastatymuose, – sakė jis. – Kai pats šokau, stengdavausi ką nors pridėti nuo savęs – nusibosdavo visada tas pats. Vaidmuo įdomesnis, jei įgyja vis kitokių atspalvių. Kai mąstai, ką šoki ir ką išreiški, būtinai atsiranda kas nors nauja. Kai jau įsigyveni į vaidmenį, tada kiekviena natelė reikalauja atitinkamos vizualinės išraiškos, patikslinimo, papildymo. Jau prieš kelis metus sakiau: imkim ir peržiūrėkim „Don Kichotą”, reikia kai ką pakeisti, kai kurias mizanscenas – tikslinti. Dirbdamas su trupe jutau didelį pasitenkinimą.
– Ar jie neniurnėjo, kam, girdi, čia kaitalioti, jau įpratome, įsivažiavome?
– Priešingai! Mačiau spindinčias akis ir užsidegimą. Jie vertė mane mąstyti intensyviai, kad parinkčiau reikiamus žodžius, kurie kiekvienam šokėjui taptų atspirtimi atskleisti tai, ką man norėtųsi matyti. Man įdomu pedagoginiu požiūriu, o jiems – naudinga. Vis dėlto ne taip jau daug žmonių, kurie patys savo nuožiūra ryžtųsi šį tą keisti. O tada – monotonija. Svarbu, kad kas nors iš šalies pasakytų: žinote, galima kur kas geriau.
– Baleto legendos Vladimiro Vasiljevo pastabos apie mūsų trupę?
– Man smagu, kad vyksta rotacija, atsiranda naujų, jaunų šokėjų. Štai ir dabar Espados vaidmenį pirmą kartą atlieka jaunas vaikinas Martynas Rimeikis. Ir ačiū Dievui. Jis neblogai užčiuopia vaidmens spyruoklę. Amūrą šokanti Inga Cibulskytė netrukus debiutuos kaip Džuljeta. Eglė Špokaitė, ilgą laiką šokusi Kitrę, dabar Gatvės šokėja. Ir atlieka šį vaidmenį puikiai. Esu įsitikinęs: jei ji šoktų Kitrę, ne vienas pagalvotų: na taip, gerai, bet anksčiau vis dėlto buvo geriau, stipriau. O dabar – perėjimas į naują kokybę. Artistui tai būtina. Visa trupė pasitempusi, nereikia net klausti.
Diktuoja kiekviena nata
– Jaudinatės prieš spektaklį?
– Jaudinuosi, bet ne taip, kaip šokėjai. Man būtų apmaudu, jei per spektaklį jie sušoktų prasčiau nei per repeticiją, kuri praėjo nuostabiai. Nerijus Juška šoko ir tarsi pats stebėjosi: „Nejaugi čia aš?” Žinau, kad jaudinasi – klausė: „O ką, Vasiljevas liks žiūrėti?”
Dėl nervinės įtampos, emocijų pertekliaus gali kas nors nepavykti, bet ne tai svarbiausia. Juk neimčiau priekaištauti dėl kritimo! Svarbiausia – bendra vaidmens nuotaika, atlikėjo nusiteikimas, pastangos perteikti būtent tą charakterį. Yra šokančiųjų švariai ir neparkrentančių. Bet neįdomu! Sunku žiūrėti. Man sunku išsėdėti. Tada galvoju: „O Viešpatie, ir šitam menui aš atidaviau gyvenimą?! Koks jis nuobodus, koks neįdomus!” Jau geriau šokėjas porą sykių šleptelėtų, bet išgautų tai, kas mane „užkabina”. Visos didžiosios šokėjos: Ulanova, Semionova, Maksimova dievaižin kiek sykių yra griuvusios. Ir aš kiek sykių esu parkritęs. Tiesa, kartais krisdavau taip, kad paskui išgirsdavau: „Kaip šauniai parvirtai, juk tu tyčia taip!” O 1964-aisias konkurse Varnoje aš tėškiausi scenoje, bet vis tiek – neįtikimas dalykas! – gavau Grand Prix. Štai taip. Vadinasi, šis tas buvo, kuo išsiskyriau iš visų. Taigi į kritimą nekreipsiu dėmesio – bus daug blogiau, jei šokėjams pritrūks atitinkamos emocinės būsenos.
– Choreografija – kankinantis darbas, kaip ir šokis?
– Toks pat kankinantis. Jums, dabar kalbančiam su manimi, irgi nelengva, nes gerai atlikti bet kurį darbą nėra paprasta. Oi kankiniesi, o kaipgi. Kankiniesi už visus, kol iškyla bendras vaizdas, bendras pavidalas, kuris susideda iš tūkstančių įvairių judesių. Visa muzika turi būtinai nuskambėti manyje. Svarbiausia mūsų mene muzika – ji viską diktuoja. Ne libretas: „Albertas prieina prie Žizel” ir pan. Taip, ir jis svarbu, bet toliau viską plėtoja muzika – kiekviena natelė, jei tiksliai ją išreikši, įsismelksi į tą struktūrą. Tada tavo kūryba jaudins ir žiūrovą, tuo esu tikras. Geriausias variantas, kai režisieriaus ar choreografo nejusti, kai regėti tik šokėjas. Turbūt ir jums teko patirti: žiūri ir, atrodo, tarsi tą personažą sukūrė pats šokėjas – ne Čechovas, ne Tolstojus. Maža to, jis priverčia patikėti, kad personažas gali būti tik toks ir ne kitoks. Paskui stebi kitą atlikėją: ne, ne taip, koks gi čia Myškinas, o ten tai buvo Myškinas.
Absoliučiai iš naujo
– Po Vilniaus jūsų laukia Milane?
– Spalio 25 dieną būsiu Permėje, ten rodomas mano statytas Dmitrijaus Šostakovičiaus baletas „Balda” pagal Aleksandro Puškino pasaką. Lapkričio 5 dieną Voroneže – „Pelenė”, o po jos iškart į Milaną, kur su Franco Zeffirelli pradedame „Aidos” repeticijas. Mes jau statėme ją Veronoje ir Romoje, o dabar – absoliučiai iš naujo. Štai jums profesionalaus požiūrio į savo darbą pavyzdys – juk galėjo paprasčiausiai viską perkelti. Bet ne, viskas iš naujo, turi būti visiškai nepanašu. Kodėl, klausiau, juk taip gerai buvo. Reikia daryti tai, ko iš tavęs nelaukia, atsakė jis.
– Draugystė su juo prasidėjo nuo „Traviatos”, nepamirštamo 1982-ųjų filmo, kuriam statėte šokius?
– Nuo „Traviatos”. Draugystė yra tai, kai su žmogumi gali kalbėtis visiškai atvirai, nesivaržydamas. Jei kas nepatinka, gali pasakyti: ne, taip blogai. Jis irgi gali tą pasakyti. Galima pyktis, bartis, bet viską daryti ne tik pagarbiai, bet ir su meile. Tu myli jo kūrybą, o jis taviškę. Tu supranti, kad jis didis savo dalyko meistras, o jis tą patį galvoja apie tave. Tai malonu.
– Kaip apskritai sekasi gyventi legendai, nešti svarių titulų naštą?
– Normaliai. Sakoma: „Bėda ne ta, kad apie save manai didingai, bėda tada, kai patiki tikrai didžiu esąs”. Pažįstu žmonių, žinančių, ko jie verti. Bet kaskart jie tuo abejoja ir kaskart įrodinėja, kad tai, ką jie daro, iš tiesų įdomu. O kai patiki: taip, aš karalius saulė – baigta. Visose srityse taip, tačiau menininkui tai pražūtinga. Menininkas turi visą laiką – visą laiką! – save uiti: tu gali geriau. Ir vėl ne taip, ir vėl ne. Ir vėl! Čia nepasisekė, ir čia nelabai, o čia jau visiška nesėkmė. Man patinka tokie žmonės.
Kuo Rusija didžiuojasi
– Jūsų manymu, kodėl rusai baleto srityje atsidūrė priekyje visų?
– Labai paprasta. Be abejo, tai – valstybinė politika.
– Porevoliucinė?
– Ką jūs! Čia ankstesnių laikų įdirbis.
– Turiu galvoje, kad revoliucionieriai galėjo viską sunaikinti!
– Taip, bet jiems užteko proto paskirti Lunačarskį, visu kuo ankstesniojo pasaulio, ankstesnės sanklodos atstovą. Jis pasakė Leninui (bent aš taip manau): „Mielas Volodia, to negalima naikinti, tai turtas, kuriuo Rusija didžiuojasi. Tą reikia stiprinti ir kelti”. Ir tada, kai šalis badavo, visos jėgos buvo mestos šiam menui išsaugoti. Fantastiška, žinoma. O lygis pasiektas ne prie sovietų valdžios – iki jos. Buvo juk rusų baletas geriausias pasaulyje dar prie „caro tėvelio”. Peterburgo baleto trupė geriausia, joje dirbantis choreografas Petipa geriausias. Kodėl? Todėl, kad baletui skirtas nepaprastas dėmesys. O po revoliucijos šis menas pasiekė visus sluoksnius. Visi tie pionierių namai, kuriuose pradėjo ir jūsų nuolankus tarnas – ten buvo šokama, dainuojama, muzikuojama. Tokia politika. Tiesa, daugiau nieko ir nebuvo, bet šlovė Viešpačiui, kad bent tai. O Prancūzijoje kas? Paskui mes jiems padovanojome „Žizel” ir tą patį „Don Kichotą”, baletus, prieš pusantro šimto metų rodytus visose scenose, o paskui užmirštus. Jei ne rusų baletas, Paryžiuje pastatyta „Žizel” būtų buvusi užmiršta. Dabar Rusijoje pasigirsta: oi, gana tos klasikos, reikia moderno. Taip, moderniojo šokio srityje atsiliekame, bet užtat stiprūs klasikos požiūriu. Tai didžiulis turtas. Vakarai kaip tik laukia mūsų klasikos, nes moderniojo šokio apstu. Bejart’as, Kylianas, Forsythe’as ir t.t., jau nekalbu apie ne pirmo ryškumo kūrėjus. Siužetinių baletų – didelių drobių – jie neturi. O mes turime. Baisu tik, kada klasikinis baletas trypčioja vietoje. Jis visą laiką privalo atsinaujinti. Todėl ir esu čia.
Profesionalumas – tai požiūris
– Jus tenkina dabartinė Rusijos baleto situacija?
– Labai daug spektaklių, nedidelių baletukų, kurie, tarp kitko, nepadeda gausinti iki šiol sukauptų lobių. Dramos teatre, į kurį vaikštau, tas pat: nusiviliu aštuonis kartus iš dešimties. Regiu primityvumą, pateikiamą kaip „šiuolaikiškumas”, „aktualumas”. Tas pats literatūroje: „Da Vinčio kodo” idiotizmas, Coelho, Suskindas – mano manymu, tai laikina, prasta literatūra. Masės ugdo savo skonį pagal ją. Ačiū Dievui, mes išėjome kitokią mokyklą – nuo pat elementoriaus iki visų mūsų klasikų.
– Ir pats rašote.
– Rašiau. Bet tik eilėraščius.
– Ir knyga yra.
– Bičiulių dėka. Pats niekada nebūčiau jos leidęs. Tarp visų meno rūšių esama ryšio. Vienas menas užkabina kitą. Skrydis vienoje srityje būtinai turės atgarsių kitoje.
– Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje neseniai veikė jūsų dailės paroda. Dailė – poilsis, atokvėpis?
– Man – kančia. Kankinuosi, kad nepavyksta nutapyti taip, kaip norėtųsi.
– Mums nejusti, kad paveikslai iškentėti.
– Bet aš tai žinau, ko norėjau ir kas išėjo. Štai kur siaubas. Diletantizmas ir profesionalumas – tai visų pirma požiūris. Kai šokau, man sakydavo: ak, tobulybė. Žinau, kad per savo gyvenimą nė vieno spektaklio (o jų buvo šimtai) nesušokau taip, kaip galėjau sušokti. O diletantas visada patenkintas.
Laisvė ir rėmai
– Kuri baleto asmenybė padarė jums didžiausią įtaką?
– Choreografijoje – Jurijus Grigorovičius ir Maurice’as Bejart’as. Visiškai priešingi kūrėjai. Labai imponuoja Bejart’o gebėjimas derinti nesuderinamus dalykus ir laisvė. Galbūt ir gaila, bet pats lieku tradiciniuose rėmuose – aš negalėčiau taip statyti. Aišku, galėčiau: pristatyčiau visokių variacijų, ir ant galvos šokėją pastatyčiau, ir šiaip, ir anaip, ar maža kaip. Visi komentuotų: o, čia modernas. Bet aš žinau, kad būtų visiška kvailystė. Šiuo požiūriu grafomanams ir diletantams paprasčiau. Juk ir revoliucijas kelia žmonės, nelabai nutuokiantys apie pasekmes – todėl ir gali jas įvykdyti. Pasakykite bent vieną režisierių, perkopusį šešiasdešimt, kuris imtųsi revoliucijų. Tiesa, vienas buvo. Leonidas Jakobsonas, ilgą laiką kovojęs su puantais, sakęs, kad visi tie „vaikščiojimai ant pirštelių” – niekai, nes viskas netikra, reikia būti laisviems, koja neturinti būti suvaržyta. Visą gyvenimą jis statė, beje, labai įdomiai, ant „pusiau pirštų”. Ir staiga kažkas atsitinka, jis ima statyti „ant pirštų” ir pastato labai daug vykusių spektaklių. Kito tokio atvejo nežinau.
– Prisiminkite kelis linksmus sceninius nuotykius iš savo patirties.
– Kai atėjome į teatrą, egzistavo dogmos. Pvz., „Don Kichoto” Bazilis negalėjo būti šviesus. Ispanas būtinai tamsus! Bešokant tamsus perukas ne kartą nučiuoždavo ir tai buvo siaubinga. Turėdavau atlikti greitus sukinius ir kažkaip nejučia jį pasitaisyti. Kartą bešokant Amerikoje nuo karščio pradėjo lydytis iš gumozos padaryta nosies kuprelė – jos reikėjo mano personažui totoriškame balete „Šuralė”, o paskui partnerė kažkaip netyčia kepštelėjo ir nosis šleptelėjo ant žemės. Užkulisiuose visi leipo juokais, o aš sukausi į publiką vis nugara, nugara ir ji nieko nepastebėjo.
Nebejuokinga, bet per „Spragtuką” kelis sykius buvau apdegintas. Kartą Maskvoje, Didžiajame teatre, scenos darbininkas nukreipė garo srovę man tiesiai į nugarą – turbūt ir salė girdėjo keiksmus. Kitą sykį – Amerikoje, tik ten naudojo ne garą, o kažkokią cheminę medžiagą. Nudegino, bet reikėjo šokti toliau… Būna, koja lūžta, bet artistas sušoka iki galo.