Vakar sostinės Kosčiuškos gatvės skverelyje vietoj XIX amžiuje augusio seno medžio, po kuriuo mėgdavo prisėsti žymus poetas ir rašytojas Adomas Mickevičius, buvo pasodinta guoba
Artėjant 2009 metams, kai Vilnius taps Europos kultūros sotine, vilniečiai prisiminė Adomo Mickevičiaus mėgtą prieš 200 metų augusią guobą, po kuria jis ilsėjosi, ieškojo įkvėpimo, mąstė, žvelgė į upės tėkmę. Pasak rašytinių šaltinių, 1929 metais sauja žemės iš po šios guobos buvo nuvežta į Paryžių ir įkasta po Mickevičiaus paminklu.
Pažiūrėti, kaip sodinamas medis, ir paklausyti pasakojimų apie Lietuvos ir Lenkijos valstybių veikėją susirinko vilniečiai, miesto mokyklų moksleiviai. Renginyje dalyvavo sostinės garbės pilietis poetas Justinas Marcinkevičius, Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Guy Yelda, Lenkijos generalinis konsulas Stanislawas Cygnarowskis, miesto meras Artūras Zuokas, radijo stoties „Znad Wilii” redaktorius ir publicistas Jurgis Survilo.
Vilniui rengiantis būti „Europos kultūros sostine 2009” tai puiki proga atrasti ne vieną vertybę, kurią esame praradę. Pasak Survilo, pagal dokumentus tiksliai žinoma, kurioje vietoje prieš 200 metų augo Mickevičiaus labai pamėgta guoba. „Deja, toje pačioje vietoje, kur prieš tiek metų šaknis leido medis, negalėjome pasodinti jaunosios guobos, nes dabar ten automobilių stovėjimo aikštelė. Todėl parinktas šis skverelis, esantis visai netoliese”, – sakė publicistas.
Kalbėdamas apie talentingo poeto nuopelnus Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Yelda pažymėjo, kad „puikūs Mickevičiaus darbai ir ypač jo išmintis paliko reikšmingą ženklą XIX amžiaus Europos ateities kartoms, laiko patikrintas mintis”. Jo žodžiais, kultūrinio turto svarbą įrodo ir tai, jog šis reto talento ir kosmopolitiško intelektualo vardas minimas ne tik Lietuvoje ar Lenkijoje, bet ir kitose šalyse.
Padėkos žodį taip pat tarė ir įspūdžiais verčiant Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą pasidalijo poetas Justinas Marcinkevičius: „Esu laimingas, kad atsiranda dar viena vieta, su kuria susijusi Mickevičiaus asmenybė”. Susirinkusiesiems Marcinkevičius perskaitė sonetą, kurį, kaip manoma, Mickevičius sukūrė „arba sėdėdamas po žymiąja guoba, arba remdamasis savo apmąstymais ir patirtimi, atsiradusia po šiuo medžiu”.
Sodinant medelį jauniesiems renginio dalyviams Marcinkevičius linkėjo: „Tegul gimsta, kyla, auga, skrenda po šia jaunąja guoba jūsų, jaunųjų, parašyti sonetai, eilėraščiai ir kitokie kūriniai”.