Vestuvių verslininkams virš galvų ir kulkos švilpia

Į vestuves susirinkę svečiai iš širdies linksminosi tris dienas, nors jaunikis nei civilinės metrikacijos biure, nei pokylyje taip ir nepasirodė.

„Vestuvės įmanomos ir be jaunikio“, – teigia vestuvių muzikantas Fabijonas, kaip ir kiti mūsų pašnekovai – vedybų planuotojai, fotografai, ir piršliai – sutikę „Vakarų ekspresui“ papasakoti kartais iki ašarų juokingus, o kartais šiurpius vestuvių užkulisius.

Kur jaunikis?

Jau trisdešimt metų vestuvėse grojančio Fabijono, kuris prašė neskelbti jo pavardės ir atsisakė fotografuotis, papasakota istorija sunku patikėti. Tačiau populiariausius lietuviškus šlagerius jau tūkstančius kartų grojęs vyriškis sako galįs guldyti galvą už kiekvieną savo žodį.

Pasak Fabijono, vienas pasiturintis verslininkas iš Šiaulių sumanė ištekinti savo dukrą už dar armijoje tarnaujančio jaunuolio. Surengė ištaigingą puotą, pasamdė muzikantus.

„Atvažiavau, bet žiūriu, kad jaunikio nėra. Sako, kad jis tuoj turi grįžti. Išvažiavo jaunoji su visa svita į „zagsą“, bet pasivažinėjo ir grįžo, nes jaunikis taip ir nepasirodė… Bet balius vis tiek buvo, ir ne bet koks – svečiai linksminosi tris dienas. Iki pat paskutinės dienos visi laukė jaunikio. Niekas nežinojo, kas jam atsitiko. Gal ne į tą traukinį įsėdo? Žodžiu, vestuvės buvo atšvęstos be jaunikio, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, nebegalėjo grįžti, nes turėjo dalyvauti kariniuose mokymuose… O aš po savaitės sulaukiau skambučio: „Jaunikis grįžo, gal galėtumėte dar vieną naktį pagroti?..“ – prisimena vestuvių muzikantas.

Fabijonas neslepia, kad visos jo vasaros parduotos. Muzikantas neneigia ir to, kad šis darbas – gerai mokamas: jis su kolega už vieną vakarą ima apie 800 litų.

Susituokti prie jūros neįmanoma

Vestuvių planuotoja Rūta Dokšienė išpildo netikėčiausius jaunavedžių norus, tačiau save iškilmių meistre vadinanti moteris pripažįsta nesanti visagalė. Pavyzdžiui, niekuo negali padėti poroms, svajojančioms Lietuvoje susituokti ant jūros kranto.

„Mūsų kunigai sutinka tuokti tik bažnyčioje“, – apgailestauja R. Dokšienė. Tiesa, sumani planuotoja gali pasiūlyti alternatyvą: kartą R. Dokšienė organizavo vestuvių inscenizaciją laive. Jaunuosius sutuokė uniforma pasipuošęs kapitonas, o ceremoniją vainikavo imitacinių santuokos liudijimų įteikimas.

R. Dokšienė pataria į vedybų planuotojus kreiptis iki vestuvių likus pusmečiui, o dar geriau – jau prieš metus. Tada yra užtektinai laiko pasiruošti vestuvėms ir apgalvoti visas smulkmenas. Tiesa, R. Dokšienė teigia, jog būna situacijų, kai nesėkmė tiesiog neišvengiama. Kartą ji vestuvių išvakarėse dar kartą priminė savo klientams, kad šie vykdami į civilinės metrikacijos biurą nepamirštų pasų. Tačiau būsimieji sutuoktiniai tik prieš ceremoniją atsitokėjo asmens dokumentų neturintys. „Paaiškėjo, kad pasai yra pas tėtį. Teko skubiai prašyti, kad atvežtų.“

R. Dokšienė ne tik organizuoja vestuves – ji dirba ir fotografe. Moteris sako, kad vidutinės vestuvės kainuoja nuo 10 iki 25 tūkst. litų. Brangiausios vestuvės, kurias R. Dokšienei teko organizuoti, jaunavedžiams atsiėjo apie 40 tūkst. litų. „Dabar žmonės sau gali leisti daug daugiau nei anksčiau, bet tokių, kurie neskaičiuotų, man sutikti dar neteko“, – teigia pokalbininkė.

Dauguma porų pageidauja tuoktis liepą, tačiau vedybų planuotoja siūlo verčiau rinktis rugpjūtį arba rugsėjį. „Tuoktis per didžiausius karščius – tikra beprotybė. Man tada būna gaila žiūrėti į nuotakas, kurios visos išprakaituoja ir vos paeina su sunkiomis atlaso suknelėmis“, – kalbėjo R. Dokšienė. Beje, kartais pamergės taip išsičiusto, kad nuotaka šalia jų atrodo kaip vargšė pelenė. „Nuotaika iš karto būna sugadinta, prasideda pykčiai… Todėl man patinka užsienio tradicija visoms pamergėms rengtis vienodomis suknelėmis.“

Vedybų planuotojai kartais būna gaila porų, kurios jau prieš vestuves nesugeba sutarti – jos akivaizdoje išsikeikia ir vienas kitam į atlapus kimba. „Kartais pagalvoju, ar tos vestuvės apskritai įvyks“, – prisipažįsta klaipėdietė. O labiausiai graudu R. Dokšienei būna žiūrėti į nuskurusius vestuvių muzikantus: dažnas iš jų pokyliuose pasirodo apiplyšęs, apšepęs, o jau kvapelis… Vienas „Vakarų ekspreso“ kalbintas vestuvių fotografas tvirtino, kad daugelis vestuvių muzikantų savo karjerą baigia grodami anoniminių alkoholikų susirinkimuose.

Kodėl piršliai vengia korimo

Žiemą Kalėdų Seneliu dirbančiam, o vasarą vestuvėse piršliaujančiam Rolandui Stoniui įsiminė vienos nuotakos pasakyti žodžiai: „Vestuvės būna iš reikalo ir be reikalo. Šitos – be reikalo…“ Beje, prisimindamas Šilutės rajone šį rudenį vykusias vestuves choreografo specialybę turintis R. Stonys sako, kad jos buvo ne tik gražios, bet ir linksmos. „Naktį pamiegojau vos pusvalandį. Muzikantas grojo iki penkių ryto, o kai išjungė aparatūrą, visi sukilo – nė vieno girto, niekas miegoti nenori. Ir ką – grojo iki šešių…“ – pasakojo piršlys, kuris, beje, visais įmanomais būdais stengiasi išvengti… piršlio korimo.

Su šia tradicija R. Stoniui siejasi ne itin malonūs prisiminimai.

„Žinau ne vieną atvejį, kai įsilinksminę svečiai vos per plauką nepakorė piršlio iš tikrųjų. Teko girdėti, kaip į vieną kariamą piršlį buvo paleistas kirvis… O aš kartą sulaukiau spyrio į statinę, ant kurios stovėjau, ir taip kritau, kad iki šiol jaučiu pasekmes. Todėl aš korimų vengiu. Geriau jau organizuoju prisikėlimą iš numirusiųjų. Prisimenu, kartą pašokęs su pamergėmis kritau negyvas – apsimečiau, žinoma, o viena močiutė pamanė, kad man iš tikrųjų negera, ir kone visą validolio pakuotę sugirdė…“ – juokėsi R. Stonys.

Fotografas Algirdas taip pat prisimena vienam piršliui vos labai liūdnai nepasibaigusią istoriją: vestuvėse dalyvavę kriminalinio pasaulio atstovai išsitraukė ginklus ir pradėjo šaudyti virš kariamo piršlio galvos… Laimei, jie nebuvo tiek girti, kad pataikytų.

R. Stonys prisimena ir daugiau kuriozų: „Kartą mano piršlienė buvo gal penkiolika metų vyresnė moteriškė. Uždainavus „Karti, karti…“, sulipome abu ant kėdžių ir sutarėme, kad bučinį imituosime. Bet kur tau. Ji taip į mane įsisiurbė ir net liežuvį į burną įbruko, kad net mano tėvui, taip pat dalyvavusiam vestuvėse, manęs pagailo.“

Vyriškis paskaičiavo, kad per penkerius metus jam teko piršliauti vienuolikoje vestuvių. Viena pora išsiskyrė. „Kadangi jaunieji buvo susipažinę Vilniaus senamiesčio bare, vaikščiojom per visus barus iš eilės, o nuotaka vis sušukdavo: „Aš tuokiuosi!“ Niekas net nepastebėjo, kad ji sijoną buvo apsivilkusi išvirkščiai. Sakoma, kad jei taip atsitinka, vedybos bus nesėkmingos. Taip ir buvo“, – sakė R. Stonys.

Anot piršlio, gali pasirodyti, kad jo gyvenimas – labai linksmas, tačiau iš tiesų šis darbas atima labai daug jėgų.

Skyrybos – po savaitės

Fotografas Algirdas savo pirmąsias vestuves nufotografavo mokydamasis aštuntoje klasėje. „Fotografavau tuo metu geriausiu fotoaparatu „Kiev“. Kiek per tuos metus buvo vestuvių, nesuskaičiuočiau, bet mano asmeninis rekordas – vienuolika vestuvių per mėnesį“, – sako Algirdas.

Jis prisimena, kad viena pora, kurią jam teko fotografuoti, išsiskyrė jau po savaitės. „Kiek girdėjau, nuotaka tik po vestuvių sužinojo, kad vyras yra impotentas…“ – pasakojo fotografas.

Patyrusiam ir visko mačiusiam fotografui taip pat pasitaiko suklysti. Sykį Algirdas gėdingai parvirto civilinės metrikacijos biure, jau prasidedant ceremonijai. „Kojos susipynė ir kad tėškiausi ant pilvo… Po salę pabiro fotoaparato dalys…“

Gargždiškis Valentinas Lūža – ne tik dvidešimties metų patirtį turintis fotografas, bet ir limuzino vairuotojas. Prabangias mašinas nuomojantis V. Lūža sako, kad jaunųjų apetitas dabar nepasotinamas: „Būna, paklausia: „Kiek turite limuzinų? Imame visus“. Ir paaiškėja, kad vienu važiuos jaunoji, kitu – jaunasis, o trečiuoju – tėvai…“ – šypteli Valentinas.

Fotografas teigia, kad kartais važiuodami limuzinu iš kokio miestelio į Palangą vestuvininkai tiek prisivaišina, jog išlipę nebepaeina. V. Lūža bando suktis iš padėties, bet kai net ir jaunoji svirduliuoja, nepagelbės net ir aukščiausias meistriškumas. O gavę nuotraukas jaunavedžiai ima reikšti pretenzijas, esą fotografas nepakankamai stengęsis. „Visokių tų žmonių būna. Vieniems neįtiksi, o kiti po vestuvių visą mėnesį skambina ir dėkoja.“

V. Lūža papasakojo, kaip kadaise darė pirmąsias spalvotas vestuvines nuotraukas. Fotografas, iš Rusijos įsigijęs spalvų analizatorių, visą naktį triūsė, bet kokybiškų spalvotų nuotraukų padaryti taip ir neišėjo. Kiekviena nuotrauka išeidavo su didele ir gelsva ovalo formos dėme.

„Nuotraukos buvo baisios, o man jau reikia vežti albumą. Į Dovilus, kur vyko vestuvės, savo nauju žiguliu mane atvežęs draugas išsyk nešė kudašių – bijojo, kad įpykę jaunavedžiai nesudaužytų. Padaviau nuotraukas nieko nesakydamas, visi pasižiūrėjo, bet… nieko nesuprato. Jiems buvo gražu! Negana to, sulaukiau užsakymų dar trims vestuvėms į priekį.“

Fotografų įkainiai skiriasi ir siekia apie 700-800 litų už vestuves. Tuo tarpu operatorių paslaugos kainuoja brangiau – apie 800-1200 litų. Operatoriaus Mečislovo Sadausko teigimu, jaunavedžiai yra visiškai nereiklūs: jokių ypatingų pageidavimų jam išgirsta netenka. Savaitgaliais vestuvėse uždarbiaujantis TV operatorius M. Sadauskas teigia, kad uostamiestyje filmavimo paslaugas daugiausia teikia mėgėjai, dirbantys pigiomis buitinėmis kameromis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.