Gana kukliai, be kokio nors platesnio atgarsio pasaulio visuomenė neseniai pažymėjo nelaimės signalo SOS šimtmetį, nors šiam pagalbos šaukiniui už savo išsigelbėjimą turi būti dėkingi tūkstančiai jūrininkų ir laivų keleivių.
Tik keletas jūrinių žurnalų prisiminė, kad 1906 metų spalio 3 dieną Berlyne vykusi tarptautinė radiotelegrafo konferencija patvirtino telegrafinės išraiškos nelaimės signalą SOS.
Dar iki radijo išradimo jūrų laivai naudojo daugelį skirtingų vizualinių ir garsinių nelaimės signalų. Tai buvo semaforo vėliavėlės, signaliniai žiburiai ir laivo skambalas. 1837 metais amerikiečių išradėjas Samuelis Finlis Bryzas Morzė (Morse) sukonstravo elektromechaninį telegrafo aparatą, o kitais metais kartu su savo padėjėju Alfredu Vailu sukūrė telegrafo kodą, kuris šiandien žinomas kaip Morzės abėcėlė.
Tuometis telegrafo aparatas rašė taškus ir brūkšnius nuleisdamas bei pakeldamas adatą ant slenkančios popieriaus juostelės. Telegrafo operatoriai netruko pastebėti, jog labai lengva išmokti perduodamą žinutę išgirsti pagal aparato adatos stuksenimą, net nežiūrint į juostą. Taip juosta tapo nebereikalinga. Profesionalūs telegrafistai sako, kad jie niekada neskaičiuoja taškų ir brūkšnių, nes yra išmokę tiesiog girdėti Morzės signalą, tarsi tai būtų paprasčiausi žodžiai.
Atsiradus laivuose bevieliam telegrafui, nelaimės pranešimai buvo perduodami kaip paprasčiausios radiogramos, tačiau jūrininkai greitai suprato, kad pavojingose situacijose jiems reikalingas trumpas ir aiškus specifinis signalas, kurį lengva perduoti ir nesunku suprasti. Tokio signalo idėja buvo iškelta 1889 metais Vašingtone vykusioje Jūreivystės saugumo konferencijoje. Atrodė, kad ją įgyvendinti nebus sunku, nes tam pritarė visi, kas nors kiek buvo susijęs su jūreivyste. Deja, atsirado daug kliūčių, kurias kėlė konkuruojančios radijo kompanijos. Pavyzdžiui, „Marconi International Marine Communication Company” iš viso uždraudė palaikyti ryšį su tais laivais, kuriuose įrengta kitų sistemų radijo aparatūra. Ilgą laiką buvo ginčijamasi ir dėl vieningo nelaimės signalo kodo. Pagaliau 1904 metais buvo priimtas Markonio kompanijos pasiūlytas radijo signalas CQD. Jūrininkai šią abreviatūrą greitai „iššifravo” pritaikydami jai anglišką frazę „come quick, danger” (ateikite greičiau, pavojus). Tačiau šio signalo telegrafinė išraiška buvo gana sudėtinga – kiekviena raidė turėjo po keletą brūkšnių ir taškų, o jų kombinacija skambėjo ne ritmiškai. Kai 1906 metais susitikę 29 šalių atstovai svarstė, koks turėtų būti vieningas nelaimės signalas, perduodamas radiotelegrafu, vokiečiai pasiūlė jam naudoti raides SOE (3 taškai, 3 brūkšniai, 1 taškas). Tai tikrai patogus kodas, tačiau konferencijos dalyviams užkliuvo raidė E, kuri Morzės abėcėlėje žymima vienu tašku. Dėl jo, esant blogoms radijo ryšio sąlygoms, SOE signalas gali būti ne taip suprastas. Buvo nuspręsta E pakeisti į S. Taip atsirado trumpas ir ritmiškas nelaimės signalas SOS (3 taškai, 3 brūkšniai, 3 taškai), kuris buvo įteisintas Tarptautine radiotelegrafo konvencija, pasirašyta daugelio šalių 1906 metų spalio 3 dieną.
Vieningas tarptautinis nelaimės radijo signalas, nors ir įteisintas, prigijo ne iš karto. Tik 1909 metų birželio 10 dieną jis eteryje nuskambėjo pirmą kartą: pagalbos šaukėsi Kunardo laivininkystės kompanijos britų keleivinis garlaivis „Slavonia”, patyręs avariją prie Azorų salų. Du netoliese plaukę garlaiviai priėmė nelaimės signalą ir nuskubėjo į pagalbą. Laivas nuskendo, bet keleiviai buvo išgelbėti. Po keleto mėnesių pirmą kartą signalą SOS pasiuntė amerikiečių garlaivio „SS Arapahoe” radistas, kai laivas Atlanto viduryje prarado sraigtą.
Kaip sunkiai naujovė skynėsi kelią jūroje, rodo ir tragiškas „Titaniko” likimas, pareikalavęs daugiau kaip 1500 gyvybių. 1912 metų balandžio keturioliktosios naktį to meto didžiausias ir moderniausias keleivinis garlaivis susidūrė su ledkalniu ir pradėjo skęsti. Lainerio radiotelegrafistai beveik iki pat paskutinės minutės pakaitomis siuntė nelaimės signalus CQD ir SOS, tikėdamiesi, kad jie bus išgirsti. Deja, tuo metu arčiausiai nuo katastrofos vietos buvusio laivo „Kalifornija” radistas miegojo. Nelaimės signalą priėmė žymiai toliau buvęs krovininis laivas „Karpatija”. Atplaukęs į nelaimės vietą, jis dar spėjo išgelbėti 712 žmonių.
Po „Titaniko” žūties buvo imtasi daug įvairiausių priemonių saugiai laivybai užtikrinti. Viena iš jų – nustatyti dažniai, kuriais galima siųsti tik nelaimės signalus, o laivų radistai privalėjo kas pusvalandį nutraukti bet kokius radijo pokalbius ir klausytis, ar nepasigirs nelaimės signalas. Linkę fantazuoti jūrininkai nelaimės šaukinio abreviatūrai SOS sugalvojo tokias frazes: angliškai „Save Our Souls” (gelbėkite mūsų sielas) ir „Save Our Ship” (gelbėkite mūsų laivą), rusiškai „spasite ot smerti” (gelbėkite nuo mirties), tikriausiai savo versiją turi ir lietuvių jūrininkai, tačiau man neteko jos girdėti.
– 1999 metais įdiegus laivuose tarptautinę automatinę palydovinę nelaimės signalo perdavimo sistemą su pagrindiniu terminalu „Maritime Rescue Coordination Center”, šiandien terminas SOS liko tik kaip pagalbos šauksmo sinonimas, neturintis didesnės praktinės reikšmės jūreivystėje, o Morzės abėcėle daugiausia naudojasi tik radijo mėgėjai trumpabangininkai, – sakė Vokietijos skęstančiųjų laivų gelbėjimo draugijos (DGzRS) – vienos iš seniausių pasaulyje tokios paskirties tarnybų – atstovas Antkė Remetsas duodamas interviu vokiečių laikraščiams SOS signalo šimtųjų metinių proga.