„Žalčio žvilgsnis” – nekaltybės praradimas

Leidykla „Tyto alba” neseniai išleido Sauliaus Tomo Kondroto romaną „Žalčio žvilgsnis”. Tai jau trečioji jo laida (pirmąkart išleistas 1981 metais).

„Kai pradėjau rašyti „Žalčio žvilgsnį”, man ėmė atsiverti neregėtos laisvės erdvės. Šis kūrinys net nebuvo sumanytas kaip romanas. Nežinau, ar ir dabar jį reikėtų vadinti romanu. „Žalčio žvilgsnis” buvo tam tikri vartai į laisvę, išsivadavimas iš daugybės įvairių gniaužtų. Ligi tol parašyti mano apsakymai tebuvo pasibučiavimai kur nors po medžiais, atokiau nuo žmonių. O ši knyga – visiškas nekaltybės praradimas aikštėje vidury dienos”, – sako knygos autorius.

Prieš ketvirtį amžiaus (1981 metais) pirmąkart išleistas „Žalčio žvilgsnis” savo nepriklausoma dvasia atrodė beveik neįtikimas akibrokštas nelaisvės sąlygomis. Jau tada buvo aišku, kad šiam intelektualiam daugiaplaniam kūriniui laikus nebaisus.

Saulius Tomas Kondrotas (gimęs 1953 metais Kaune), be „Žalčio žvilgsnio”, parašė romaną „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą”, apsakymų rinkinius „Pasaulis be ribų”, „Įvairių laikų istorijos”, „Kentauro herbo giminė”, „Meilė pagal Juozapą”. 1986 metais, kai tuometėje Sovietų Sąjungoje negaliojo teisė laisvai išvykti į užsienį, jis pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Sovietų valdžios nurodymu S.T.Kondroto knygos buvo išimtos iš knygynų ir bibliotekų, uždrausta viešai minėti autorių ir jo kūrybą. Šiuo metu rašytojas gyvena Kalifornijoje (JAV).

Laiškas tėvui

Devyniolikmetė S.T.Kondroto dukra Ona, šiuo metu studijuojanti Harvardo universitete, lig šiol neskaitė nė vienos tėvo knygos lietuviškai (jos pagrindinė kalba – anglų). Štai ką ji parašė tėvui, kai pirmąkart atsivertė „Žalčio žvilgsnį” (kalba netaisyta):

„Skaitau „Žalčio žvilgsnį”. Gerai, kad skaitau dabar, o ne mokykloj būdama ar namie gyvendama. Labai daug kas man knygoje atpažįstama. Pvz., yra pastebėjimų ar detalių aprašymų, kurie, maniau, lig šiol tik mano galvoj yra – mano minčių produktai, – ir kad niekam niekad paaiškint ar perteikt nebus įmanoma, nes net jeigu idėją skaitytojai ir supras, tai jos svarbos ar kaip ji įsistato į didesnį paveikslą, iki galo niekad nesupras: gal net 98 procentus supras, bet tie 2 procentai visada liks – liūdna, bet taip jau yra. O dabar, paskaičius tik pirmus 15 puslapių knygos, matau, kad va rašytojas, nedaug žodžių pasakęs, leido man žinot, jog viskas – kaip iš mano galvos sudėta.

Ar atsimeni Michaelo Ende knygą vaikams „Neverending Story” („Nesibaigianti istorija”)? Kaip berniukas pavagia knygą iš knygyno, pasislėpęs palėpėje skaito ir paaiškėja, kad jis pats yra vienas iš veikėjų. O dar po to paaiškėja, jog kiti veikėjai žino, kad berniukas iš tikrųjų yra skaitytojas, kuris į jų pasaulį atėjo išgelbėti juos nuo užmaršties. Vienu žodžiu, „reality” eina „šaibom”. Tarsi sapnas sapne. Skaitydama tavo knygą jaučiuosi labai panašiai kaip tas bernas. Tai tekstas mane vienu eismu aplenkia, tai aš užbėgu jam už akių – neturiu omeny, kad atspėju, kas bus parašyta ar net matau, kur veda teksto eiga. Negaliu net paaiškint, kokia prasme knyga atrodo interaktyvi, bet savęs, praeities ir ateities, laisvos valios, laiko eigos ir vienatvės supratimas kaip kažkokiom spiralėm ant manęs sukasi. Ir jaučiu, kad visai nežinau, ką aš žinau, kaip tai žinau, ką tas žinojimas „bodija”, ir kodėl išvis ką nors žinau ar darau. Geriau kol kas negaliu paaiškint, ir išvis gal tau galvos nekvaršint, o eit dažyt Simmonso tvoros, kaip jis seniai liepė („Paint my fence, bitch”).

Suprantu, kodėl Marquesas knygoj „Šimtas metų vienatvės” vis tuos pačius vardus duoda veikėjams – visų kartų ir generacijų, kad po to skaitytojas nebesuseka, kas yra kas, o tada pasimato, jog atskirt asmenų ir nereikia, nes turinys kaip buvo, taip ir tęsiasi be trūkio.

Vienu žodžiu, laisvos valios vis dėlto gal ir nėra, ar bent tikrai jau tokios nėra, kaip mums atrodo, kai galvojam ir darom sprendimus. Mintis ne ką labiau mums priklauso nei vidinių organų veikla ar ląstelių dauginimasis ir DNR atsikartojimas”.