„Dar esu kalėjime”, – užvakar iš Lukiškių kalėjimo daugiau kaip po penkiolikos mėnesių paleistas Rusijos bankininkas Igoris Babenka vakar dar negalėjo patikėti, kad jau gali mėgautis laisve. Kalbėdamas su LŽ jis dar nežinojo, kad Generalinė prokuratūra nebeprašys jo perduoti Rusijos prokurorams.
Generalinė prokuratūra nusprendė atšaukti savo prašymą dėl Rusijos naftos kompanijai „Jukos” priklausiusio banko „Menatep Sankt Peterburg” filialo Stavropolyje 56 metų valdytojo Igorio Babenkos ekstradicijos. Reikalingus dokumentus prokuratūra bylą nagrinėjančiam Lietuvos apeliaciniam teismui įteiks pirmadienį.
Ši naujiena Babenkos vakar dar nebuvo pasiekusi – su buvusiu „Jukos” prezidentu Michailu Chodorkovskiu siejamiems asmens priskiriamas bankininkas baiminosi, kad vis dėlto gali būti perduotas Rusijai, kur jo lauktų susidorojimas.
18 tūkst. litų
Lietuvoje gimęs, bet 17 metų į Rusiją išvažiavęs Babenka savo gyvenimą vėl sieja tik su Lietuva.
Kretingoje gimusiam, vėliau Saldutiškyje (Utenos r.) ir Švenčionėliuose (Švenčionių r.) gyvenusiam Rusijos piliečiui tėvynėje suteiktas prieglobstis. Pirmadienį Vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad Migracijos departamentas pagrįstai bankininkui suteikė prieglobstį ir leidimą gyventi Lietuvoje, nors viešąjį interesą gynusi Lietuvos generalinė prokuratūra laikėsi kitokios pozicijos.
Teismas konstatavo, kad Babenkai gali grėsti pavojus dėl jo darbo Chodorkovskiui ir „Menatep Sankt Peterburg” banko pirmininkui Platonui Lebedevui priklausiusiame banko filiale Stavropolyje. Rusija Babenką kaltino pasisavinus daugiau kaip 333 mln. rublių (33 mln. litų).
Vakar su LŽ susitikęs Babenka prisipažino: „Kalėjimas luošina žmogaus asmenybę. Šią naktį jau nakvojau savo namuose, tačiau vis tiek dar esu kalėjime. Nežinau, per kiek laiko šis jausmas išnyks”.
Sunkiai rinkdamas žodžius vyras neslėpė jaučiantis nuoskaudą, kad prireikė daugiau kaip 15 mėnesių, kad Lietuvos teisėsaugininkams įrodytų, jog jo byla yra politinė. „Paskaičiavau, kad mano išlaikymas kalėjime Lietuvos mokesčių mokėtojams kainavo per 18 tūkst. litų, – sakė Babenka. – Jeigu teismas nebūtų davęs sankcijos manęs suimti, būčiau gyvenęs bute Antakalnyje. Iš savo, o ne valstybės sąskaitos”.
– Rusijos prokuratūra baiminosi, kad galite pasprukti į užsienį – konkrečiai minėta Lenkija, Vengrija, – Babenkos klausė LŽ.
– Kur aš pabėgsiu? Man jau 56 metai, aš užsienyje niekur nesu buvęs, tik Lietuvoje. Rusijos prokurorai žino, kad moku kalbėti lenkiškai, todėl ir parašė, jog galiu ten išvažiuoti. Bet kodėl į Vengriją – nežinau.
Kalėjime turėjau daug laiko, tačiau į šį klausimą neradau atsakymo. Net jeigu atsidurčiau Vengrijoje, kur dėčiausi, ką daryčiau? Kai trečiadienį išėjau iš Lukiškių, gal 15 minučių stovėjau prie kalėjimo su krepšiu ir nežinojau, kur dėtis.
Sovietinėse kelnėse
– Rusija tvirtina, kad iš banko pasisavinote per 333 mln. rublių.
– Kai mane Lietuvoje sulaikė, nesupratau, kas atsitiko. Prieš atvažiuodamas tvarkyti ką tik mirusios motinos palikimo buvau sulaukęs grasinimų, kad mane uždarys, apkaltins pinigų grobimu. Tačiau netikėjau, kad taip įmanoma, nes nieko nusikalstamo nebuvau padaręs. Kai gavau teismo nutarimą mane suimti, supratau, jog grasinimai pildosi.
Rusija manė, kad Lietuvoje bus svarstoma tik juridinė bylos dalis, tačiau man ir advokatui teko nemažai įdėti pastangų, kad prokurorai perskaitytų, kas dokumentuose parašyta.
Rusija parašė, kad iš mano vadovaujamo banko yra paimtas kreditas, sudaryta sutartis. Tačiau jie taip pat parašė, jog kreditas yra pavogtas. Taip jie išsidavė. Juk finansiniame pasaulyje – jeigu yra kredito sutartis, tai kreditas pripažįstamas. Už suteiktą kreditą bankui paliktas užstatas. Pinigai nebuvo pagrobti, tai sufabrikuota byla.
Dabar jau Lietuva pripažįsta, kad buvo kredito sutartis. Buvo daug posėdžių teismuose, todėl galiu pasakyti, kad Lietuvos teismų sistema dar neišaugo iš sovietinių kelnių. Ką sako Generalinė prokuratūra, teismas ir daro.
Bendravo su Chodorkovskiu
– Kaip atsidūrėte Chodorkovskio įkurtame banke?
– Aukso medaliu Švenčionėliuose baigęs mokyklą išvažiavau mokytis į tuomet elitinį Leningrado politechnikos institutą. Vėliau vedžiau – žmona yra iš Stavropolio.
Mane visada traukė bankų veikla, tačiau Sovietų Sąjunga bankinės sistemos nepripažino. Kai 1991-aisiais Rusijoje ėmė kurtis pirmieji bankai, Maskvoje pradėjau mokytis bankininkystės vadybos. Apgyniau disertaciją. 1992 metais Stavropolyje iš taupomosios kasos padariau rajono banką. Tai nebuvo lengva, nes viską reikėjo pradėti nuo nulio.
Vėliau teko kurti „Kuban” ir Investicinio banko filialus. 1996 metais mane surado vyrukai iš „Menatep” – jie pasakė, kad nori atidaryti filialą Stavropolyje.
– Tačiau tuo metu ne visi bankai išsilaikė…
– Neišsilaikė tie, kurie neinvestavo į valstybės vertybinius popierius. Toks buvo valdžios nurodymas. Tačiau „Menatep” išsilaikė. 1997-ųjų vasarą pradėjau kurti filialą – labai greitai, per metus, jis buvo atidarytas. Tada nežinojau, kodėl banko vadovybė mane skubino – reikia kuo greičiau atidaryti 36-ąjį filialą. Vėliau sužinojau: banko filialas buvo dovana Michailui Borisovičiui jo 36-ojo gimtadienio proga.
– Kas yra Michailas Borisovičius?
– Chodorkovskis.
Iškraipyti atsakymai
– Ar jis domėjosi filialo darbu?
– Po atidarymo jis kreipėsi į mus ir klausė, kaip sekasi.
„Jukos” laikėsi strategijos – ten, kur naftos kompanija turėjo filialą, reikėjo kurti banką.
Buvau keletą kartų „Jukos” dėl banko reikalų. Žavėjausi Chodorkovskiu – jis net konferencijų salę įrengė buvusiame Maskvos miesto komjaunimo komiteto pastate. Anksčiau jis čia dirbo instruktoriumi.
Tai nebuvo vienintelis kartas, kai teko su juo bendrauti. Padėjau jo tėvui sutvarkyti keletą reikalų Stavropolyje.
– Tačiau Lietuvos prokurorai sakė, kad „Jukos” prezidentas jūsų nepažįsta…
– Chodorkovskis yra didelis inteligentas. Jeigu bendraudamas su juo padarysi klaidą, daugiau kontaktų nebebus. Ir niekas tau nepasakys, ką padarei blogai. Aš nesuklydau.
Kai Rusijos prokuroras buvo nuėjęs pas Chodorkovskį į kalėjimą ir klausė apie mane, jis daug pasakė. Reikia jį pažinti, kad suprastum, ką jis kalbėjo. Jis atsakė, kad mane pažįsta, yra matęs kartą ar du. Ir net pasakė, kad į mane kreipėsi asmeniniais reikalais. Todėl nesuprantu, kodėl Lietuvos prokurorai kitaip kalba, juk jie turi jo apklausos protokolą.
Noriu pasakyti, kad Lietuva paprašė Chodorkovskiui užduoti idiotišką klausimą – kaip jis mano, ar mano byla yra politinė? Jis atsakė negalvojantis, ar ši byla yra politinė, ar nepolitinė. Reikia jį suprasti – žmogus sėdi kalėjime. Ką jis gali atsakyti? Labai jam ačiū.
Net jeigu jis būtų pasakęs, kad nepažįsta tokio Babenkos, nepykčiau, nes žinau, kokiomis sąlygomis jis laikomas.
Kaip Rusijos generalinė prokuratūra gali mano bylą pripažinti politine, kai visas pasaulis sako, kad Chodorkovskio byla politinė, o Rusija – atvirkščiai.
– Kaip manote, kas laukia Chodorkovskio?
– Labai noriu, kad jis išeitų į laisvę, kad kalėjime jam kas nors negero neatsitiktų. Ar reikia jį į karcerį uždaryti vien todėl, kad kameros draugams duoda duonos gabalą? Kaip neduosi, jei žmogus alkanas?
Už tai, ką aš kasdien dariau savo kameroje, Rusijoje sodina į karcerį. Teko ir man jame mėnesį praleisti – likau kaltas, kad neiškviečiau prižiūrėtojų, kai du kameros draugai susimušė. Tuo metu lauke buvo dideli šalčiai, todėl miegodavau su visais kokius tik turėjau drabužiais, užsiklojęs plona antklode ir rankšluosčiu.
Visi kreditai grąžinti
– Kada jūsų vadovaujamą filialą Stavropolyje ištiko krizė?
– Iš karto, kai tik milicija areštavo Chodorkovskį. Mes gaudavome informacijos, kad mumis domisi įvairios tarnybos. Paskui banką pasiekdavo vis mažiau pinigų. „Iš viršaus” buvo duodami nurodymai, kam galima, o kam negalima duoti kreditų.
Mano vadovaujamame banke per septynerius vadovavimo metus nebuvo nė karto, kad būtų negrąžintas kreditas. Visi žinojo, kad su kasininke sėdėsiu iki 3-4 val. ryto ir lauksiu, kol pinigai bus grąžinti. Tik tada išsiųsdavome balansą į Maskvą. Klientai neapvildavo – atvažiuodavo net 4 val. ryto ir atveždavo pinigus. Doleriais, eurais, rubliais, net vekseliais – surinkdavo, kad tik grąžintų kreditą. Prasidėjo krizė, nes kiti bankai Stavropolyje klientus galėjo geriau kredituoti.
Atskirai nuo šeimos
– Kaip laikosi jūsų šeima? Ką jie planuoja daryti – jūs gyvenate Lietuvoje, jie – Rusijoje?
– Rusijos specialiosios tarnybos lig šiol terorizuoja mano sūnų, dukrą. Pas sūnų buvo atliktos sankcionuotos kratos, o pas dukrą – kelis kartus įsilaužta į namus. Ieškojo dokumentų, paėmė kompiuterių kietąsias laikmenas. Jie tikisi rasti kokių nors fiktyvių dokumentų apie banko veiklą. Kartą sūnui buvo prasitarta, kad juos domina kažkokie sandoriai per lengvatinės prekybos kompanijas – neva jie mano, kad taip plovėme pinigus.
Sūnus užsiima verslu, todėl jį nuolat seka, kviečia į apklausas dėl susitikimų su klientais.
Šeima supranta, kad į namus man grįžti negalima. Jie pasamdė advokatus ir siekia teisme įrodyti, kad mano pašalinimas iš banko buvo neteisėtas. Jiems pavyko gauti dokumentų, kurių Rusija neatsiuntė Lietuvos generalinei prokuratūrai. Tai – banko revizijos aktas. Jis paneigia man Rusijos prokurorų keliamus kaltinimus.
Šeima gyvens Rusijoje, tačiau čia dažnai atvažiuos.
– Kaip jautėtės sužinojęs, kad Migracijos departamentas jums suteikė prieglobstį?
– Apėmė dvejopas jausmas. Džiaugiausi ir dėkojau Dievui, Lietuvai, tačiau liūdėjau, kad būsiu toli nuo šeimos, draugų. Baiminuosi dėl jų ateities.
Jeigu Lietuva vis dėlto mane būtų perdavusi Rusijai, abejoju, ar būčiau kada nors išėjęs į laisvę. Gal net nebūčiau papuolęs į Rostovo kalėjimą. O Lukiškėse numečiau 22 kg – dabar visi drabužiai man per dideli, teks eiti pas meistrus, kad dirže pradurtų daugiau skylių.
– Ką ketinate veikti Lietuvoje?
– Dar nežinau. Kai sėdėjau kalėjime, apie ateitį stengiausi negalvoti. Dar šiandien jaučiuosi lyg būčiau už grotų. Mąstymas apie ateitį žlugdo psichologiškai. Aš – jau ne jaunuolis, kad galėčiau svajoti. Manau, kad Lietuvoje be darbo neliksiu. Esu vadybininkas, bet kas gali Rusijoje sužinoti, koks buvau, pavogiau ar ne tuos milijonus.
– Kaip galvojate, ar kada nors grįšite į Rusiją?
– Labai norėčiau. Rusijos prokuratūroje pasikeitė valdžia, gal jie į mano bylą pažvelgs kitaip? Tačiau svarbiausia – turiu prieglobstį Lietuvoje, ir tuo džiaugiuosi.