Nevalgėte nasturtų ir nepynėte vainikėlio iš krapų želmenų? Tai tikriausiai esate iš… Lietuvos. Kituose kraštuose tai nebūtų naujiena.
Jei, eidami į svečius, vietoj importinės rožės dovanų nunešite krapų vainikėlį, papuoštą nasturtų žiedais, – padarysite puikų siurprizą. Vainikėliui nuvytus, nereikės jo išmesti, jį bus galima… suvartoti. Beje, šviežią valgyti dar labiau tiks.
Ne tik grožiu gydo
Nasturtų žiedai – elegantiškos formos. Šios gėlės žavi ne tik grožiu, jos yra puikus prieskonis, net vaistas. Čia visai pritinka ir jauni krapai – kaip puošnus žalumynas. Tą nesunku pastebėti kiekvienam.
Nasturtų žiedai – ypatingi savo forma. Ir lapai išskirtiniai. Nesupykite, tegu nebūna per šiurkštu pasakyti, kad viskas tinka maistui.
Nasturta yra gaiviai kartoko skonio, turi ir gerų vaistinių – antibiotinių – savybių. Šviežios žalios nasturtų sėklos kai kuriuose kraštuose yra mėgstamas prieskonis į įvairius marinatus bei kai kuriems mėsos patiekalams. Atsargoms jas marinuoja į mažus stiklainiukus.
Neatsilieka ir krapai. Jų sėklos yra daug kartų naudingesnės, vaistingesnės už taip mūsų pamėgtus jo žalius gležnus lapelius.
Ne vėlu apie tai kalbėti. Gamta, šiemet vėlinusi mums dovanoti pavasarį, skolą atiduoda rudenį: oras ilgai laikėsi šiltas, net pavasarinės gėlės bando žydėti. Tarsi įgavusios antrą kvėpavimą darželiuose, padaržėse suklestėjo nasturtos – jos žydi, vešliai voliojasi, plačiai draikosi jau žiemoti ruošiamose lysvėse. Patyrusios žolininkės sako, kad nasturtą, kol ji tebežydi, vaisius tebemezga, reikia išrauti su visomis jos padraikomis ir pakabinti saulės nepasiekiamoje pastogėje šaknimis į viršų. Kai išdžius, bus puikus vaistas nuo plaučių ligų.
Pats metas nuvainikuoti ir džentelmeniškai stovinčių krapų viršūnes – nurinkti jų sėklas. Jas derės gerai išdžiovinti, retkarčiais susimalti miltukų – bus geras vaistas.
Gera draugystė
Visame nasturtos augale yra daug vitamino C, ypač jaunuose lapuose. Jie tinka salotoms, čia dera ir žali krapai – kaip prieskonis. Šių augalų draugystė tiesiog žavi.
Nasturta – šiek tiek įsivaizdinanti gėlė, nes ji kilusi iš šiltųjų kraštų, kur tropinis klimatas – iš Pietų Amerikos. Jos lepumas iki šiol pastebimas – vešliai auga tik „skaniai maitinama” ir šiltai laikoma. O kai visko gauna, tai ir išsidraiko plačiai, vis didesnį žemės plotą užkloja apvalainais lapais, o žiedų žvilgsnį dažnokai slepia po elegantiškais jų skėčiais.
O džentelmenas krapas nėra atsibastęs iš kokių nors neužmatomų tolybių. Gyvena beveik savo žemėje, jo kilmė – europietiška. Tiesa, pietinė Europos dalis. Šimtmečius krapas keliavo šiaurės pusėn, pamažu užsigrūdindamas, kol pagaliau visur pasijuto kaip namuose. Krapus platino atkeliaujantys vienuoliai, sėję juos kaip vaistinį augalą.
Kvapus, tiesus, be kaprizų krapas tapo įprastu mums pažįstamo daržo gyventoju. Kas dar atsimename tradicinę kaimiškąją daržininkystę, tas žino, kad krapų niekas specialiai nė nesėjo. Palikdavo savaime pasisėjusius kitų daržovių lysvėse, neretai ir tarpvagiuose – „et, tegu gyvena”, ir, ravėdami daržą, juos tik praretindavo, duodavo laisvės, gražiausius palikdavo. Vien krapams žemaičiai žemės neeikvodavo, kol gyvenimas neprivertė kai kurių ūkininkų smulkiąja daržininkyste verstis.
Šlovinimo ženklas
Krapus labai gerbė senovės graikai. Į proginius vainikus, kaip šlovinimo ženklą, įpindavo ir krapų – koks aromatas! Kartais net visa kvapų puokštė, suderinta su kitų augalų kvapais. Juk laurai – šlovės ženklas, išlikęs iki mūsų dienų, – pirmiausiai pasižymi aromatu. Kiekvienos virtuvės spintelėje jų yra. Greta jų turėtų būti ir džiovintų, susmulkintų suaugusių krapų stiebų. Jie naudingi, aromatingi, be reikalo įnikome į jų želmenėlius.
Nuo seniausių laikų krapai minimi kaip vaistas nuo galvos skausmo. Žinoma, jų sėklos, ne žaluma. Žaliuose lapeliuose yra daug vitamino C. Užaugę kaimo laukuose, mūsų krapai šio vitamino susikaupia dvigubai daugiau nei citrinos, augančios šiltuosiuose kraštuose. Krapuose yra ir vitaminų B, PP, folinės rūgšties, daug geležies, kalio, fosforo, kalcio, eterinių aliejų.
Subrendusių krapų stiebų arbata tinka kraujospūdžiui lengvinti. Ką ši liga vargina, krapų stiebų antpilą reikėtų vartoti tiesiog vietoj vandens – net sriubas virti. Krapai gerina virškinimą, lengvina atsikosėjimą. Sėklos turi teigiamos įtakos centrinei nervų sistemai.
Be kalbų – krapas mūsų virtuvėje turi užėmęs tvirtas pozicijas: džiovinti, sūdyti, žali tinka beveik visiems mūsų įprastiems valgiams pagardinti.
Įprotis vartoti krapus leidžia neblogai verstis daržininkams, kas dieną pristatantiems į turgų žalių krapų. Perka! Pirks ir sėklas, kai daugiau žmonių sužinos jų naudą ir gydančias galias.