Suaugusieji turėtų padėti suprasti, ko jų vaikai iš tiesų nori šiame gyvenime, o ne primesti savo valią
Kada mes pradedame gyventi taip, kaip liepia mūsų širdis? Vaikystėje? Paauglystėje? Suaugus? Pasenus? O gal apie tai susimąstome tik prieš mirtį?
Nugyvenome taip, kaip norėjome, ar tik taip, kaip tikėjosi iš mūsų kiti? Klausimas visada liks atviras, ir į jį mes kiekvienas atsakysim tik likus sekundėms iki akistatos su mirtimi.
Stengiasi įtikti
Ar nepagalvojate, kad savo vaikystę, paauglystę dažnai paaukojame tam, kad pateisintume tėvų lūkesčius, viltis, o besiformuojantį savąjį „aš” paminame, užslopiname vardan tariamos tėvų meilės, palankumo, prielankumo? Kad jie ramiai miegotų.
Bet ar mes neišduodame savęs, jei tik išsiveržę į suaugusiųjų pasaulį bandome realizuoti tai, ko negalėjome paauglystėje, baimindamiesi prarasti tėvų meilę ir palankumą.
Kyla klausimas, kodėl tėvai negali mylėti savo paauglių vaikų besąlygiškai? Kodėl taip sunku susitaikyti su besikeičiančiu sūnumi ar dukra? Negi tėvai norėtų, kad vaikas sustotų augti ir taptų neveiksnus?
Pareigos nedaro įspūdžio
Ne paslaptis, kad tėvams patogūs tylūs, be problemų vaikai, lyg jie būtų ne žmonės su savo silpnybėmis ir problemomis, o ufonautai.
Tėvai labai išsigąsta pamatę, kad mylimas vaikas turi vienokių ar kitokių problemų. Galbūt dėl to, kad tai „kerta” per suaugusiųjų savivertę.
Nereikia dramatizuoti. Juk ir tėvai yra tik žmonės, turintys teisę kai kada klysti ir daryti kai kurias auklėjimo klaidas.
Suaugusieji turėtų atsiminti, jo svarbu yra ne nedaryti klaidų (tai kvepia nežmogiškumu), o laiku suvokti, ką jis daro ne taip. Jie gali mokytis iš savo klaidų ir net parodyti savo paaugusiems vaikams, jog ir tėvai klysta. Svarbiausia nebijoti to pripažinti, net jei eini labai svarbias pareigas ar užimi aukštą padėtį visuomenėje.
Nusiima rožinius akinius
Vaikas, įžengęs į paauglystės laikotarpį, priverstas nusimesti iki tol nešiotus ir suaugusiųjų saugiai uždėtus „rožinius akinukus”. Ir toliau juos nešioti reikštų likti nesaugiam, užstrigusiam kažkur vaikystės pasaulyje.
„Rožinių akinukų” atsisakymas – ne itin malonus ir dažnai vaikams skausmingas procesas, nes, norėdami tapti suaugę, jie turi pamatyti, kas iš tiesų dedasi juos supančioje aplinkoje.
Visi paaugę vaikai nori eiti į suaugusį pasaulį, bet vieni bijo nusimesti rožinius akinius ir pamatyti gyvenimą tokį, koks jis yra, o kiti – per drąsūs, neatsargūs. Per greitai nusiėmus rožinius akinius susidūrimas su suaugusiųjų pasauliu gali būti šokiruojantis ar svaiginantis.
Paaugliui nelengva prisilietus prie tokių gyvenimo faktų, kaip melas, neištikimybė, išdavystė, smurtas, ligos, nepagarbus elgesys su artimaisiais, mirtys, artimųjų silpnybės ir pan.
Nesupranta, ko nori
Paauglio vidinis pasaulis – nuolatinė sumaištis ir chaosas. Suaugusieji greičiausiai neatlaikytų nuolatinio vidinio chaoso, o vaikai su tuo turi gyventi kiekvieną dieną.
Šis laikotarpis paaugliui – transformacijos amžius fiziniame, lytiniame, socialiniame, psichologiniame, dvasiniame lygmenyse. Ar tuo metu tėvai bent kartais susimąsto, ko nori ne jie, o jų paaugęs vaikas?
Klausimas paprastas, bet kartu ir gana sudėtingas, nes paauglys neskubės atsakyti į šį klausimą.
Tėvai pirma pabandys įsitikinti, ar jam neprimeta savo valios, savo norų, o tik padeda susivokti, kas svarbu paaugliui. Kai paaugęs vaikas atras savo tikrus norus, jis jais ir seks. Tada tikrai nereikės tėvų prievartos.