2007-ųjų vasarą planuojama visiška elektros rinkos liberalizacija vartotojų greičiausiai nenudžiugins
2002-ųjų sausį prasidėjusi elektros energijos rinkos revoliucija, kai, įsigaliojus naujam Elektros energetikos įstatymui, valstybės kontroliuojama monopolija buvo pradėta reformuoti į keletą savarankiškai veikiančių struktūrų, artėja prie finišo. Kitų metų liepos 1-ąją kiekvieno namo ar buto šeimininkas formaliai taps laisvuoju vartotoju ir turės teisę savo nuožiūra pasirinkti elektros tiekėją pageidaujamam energijos kiekiui už sutartą kainą. Licencijas, suteikiančias teisę siūlyti savo paslaugas maždaug pusantro milijono potencialių klientų būriui, šiuo metu jau yra įsigijusios 20 bendrovių. Nepaisant to, šios srities ekspertai tvirtina netikį, kad po minėtos datos elektros energijos rinkoje kas nors pasikeis. Tiksliau, kad pasikeis į gera.
Permainų teorija
Bendrovės „Lietuvos energija” rinkos departamento direktoriaus pavaduotojas Valdas Jurkevičius, paprašytas paaiškinti numatomos liberalizacijos esmę, teigė, kad baigus didžiąją reformą teoriškai turėtų būti sukurta galimybė absoliučiai visiems vartotojams pagal siūlomų paslaugų kokybę ir kainą pasirinkti elektros tiekėją. Gyventojai galės pirkti elektrą tiesiogiai iš nepriklausomų tiekėjų sutartine kaina arba iš visuomeninio tiekėjo statusą turinčių bendrovių VST ar RST Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintomis kainomis. Pagrindinis rinkos „paleidimo” tikslas – sudaryti sąlygas konkurencijai, efektyviai valdyti elektros ūkį.
„Asmeniškai aš abejoju, ar padėtis pastebimai keisis, jei liks tokie paties elektros kainodaros principai, kokie taikomi šiandien. Tiesiog permainoms nėra prielaidų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) turėtų gana radikaliai pakeisti tarifų formavimo metodiką, aiškiai atskirti mažmeninę rinką, kurioje tarpusavyje prekiauja laisvieji vartotojai ir tiekėjai bei didmeninę elektros rinką, kurioje veikia tiekėjai ir gamintojai. Energijos transportavimo kelias iki galutinio vartotojo ir toliau liktų vienintelis – visas „žaidimas” vyktų renkantis kas, kam, kaip gamins ir kokiomis sąlygomis siūlys elektrą”, – aiškino V.Jurkevičius.
Pasak „Lietuvos energijos” eksperto, laisvos rinkos startu bus galima laikyti dieną, kai elektros kaina bus struktūrizuota, aiškiai įvardijant, kiek kainuoja energijos transportavimas bei paskirstymas, ir kiek kainuoja pati elektros gamyba. Šiuo metu taip dirba visi laisvieji vartotojai (išskyrus buitinius), sudarantys atskiras sutartis su elektros gamintojais bei energijos perdavėjais.
„Laisviesiems vartotojams VKEKK reguliuoja tik perdavimo kainą, o gamintoją jie pasirenka patys. Taip ateityje turėtų būti ir su buitiniais vartotojais – kainų komisija elektros energijos tarife išskirtų skirstymo dedamąją, tuomet būtų aišku, kas kiek kainuoja ir ko verti potencialių alternatyvių tiekėjų pasiūlymai. Reguliuojama liktų tik energijos transportavimo kaina”, – dėstė V.Jurkevičius.
Pašnekovas taip pat pažymėjo, kad energijos tiekimo kokybė (techniniai parametrai, nepertraukiamumas, naujų klientų prijungimo terminai ir sąlygos) liberalizuojant rinką nesikeis. Šiais dalykais ir toliau rūpinsis bendrovės VST bei RST, kurių aptarnaujamoje teritorijoje elektros pristatymas iki galutinio vartotojo kainuotų tiek pat. Taikant vadinamąjį „pašto ženklo” principą gyventojams nebūtų skirtumo, kur pirkti energiją, – iš Ignalinos AE, „Mažeikių elektrinės”, Vilniaus ar Kauno termofikacinių jėgainių. Taip tikimasi suvienodinti konkurencines sąlygas elektros gamintojams.
„Be abejonės, elektros kaina turėtų būti pagrindinis kriterijus renkantis tiekėją, tačiau gali būti, kad šie rinkos dalyviai klientus vilios siūlydami kokias nors papildomas paslaugas. Šalyse, kuriose elektros rinka jau liberalizuota, nusistovėjusi skirtinga praktika. Tarkim, Italijoje buvo priimtas sprendimas paskatinti žmones rinktis alternatyvius tiekėjus. Tenykštės energijos skirstymo įmonės, analogiškos mūsų VST ir RST, buvo pavadintos „paskutinės vilties tiekėjais”. Jų parduodamos elektros tarifas specialiai buvo padidintas 50 proc. tam, kad vartotojai pasirinktų kurį nors iš konkuruojančių nepriklausomų tiekėjų, o tarp pastarųjų prasidėtų reali konkurencija”, – pasakojo V.Jurkevičius.
Jo teigimu, kitose šalyse kai kurie elektros tiekėjai siūlo kompleksines paslaugas savo klientams ir taip pat aprūpina gamtinėmis dujomis ar sprendžia visas kitas su komunaliniu ūkiu susijusias problemas.
Elektriniai formalumai
VKEKK interneto svetainėje nurodoma, kad šiuo metu elektros energijos tiekimo sektoriuje licencijas visuomeninio tiekėjo veiklai vykdyti turi 7 įmonės, nepriklausomo tiekėjo licencijas turi 20 įmonių, nepriklausomo tiekėjo veiklą vykdo 5 rinkos dalyviai. Pagrindiniai visuomeniniai tiekėjai, tiekiantys energiją visiems to pageidaujantiems vartotojams aptarnaujamoje teritorijoje – RST ir VST. Nepriklausomi tiekėjai, tiekiantys energiją laisviesiems vartotojams: Ignalinos AE, „Mažeikių elektrinė”, „Achema” ir „Akmenės cementas”.
Tačiau pagrindinę tiekimo rinkos dalį – maždaug 84 proc. – užima RST ir VST. Nepriklausomas tiekėjas „Mažeikių elektrinė” elektros energiją parduoda vienintelei „Mažeikių naftai”. Elektros energijos tiekimo rinkoje veikia tik Lietuvos tiekėjai, užsienio kapitalo įmonės tokios veiklos nevykdo.
Vienas stambiausių Lietuvoje elektros energijos gamintojų – VĮ Ignalinos AE – turi ir nepriklausomo tiekėjo licenciją bei elektros energiją parduoda dviem laisviesiems vartotojams, bet tai nesudaro net 1 proc. nuo bendros šio gamintojo parduodamos elektros energijos šalies rinkai.
„Achemos” konsultantas energetikos klausimais Virmantas Jurgaitis, paprašytas papasakoti, kaip įmonė rengiasi dalyvauti laisvojoje elektros rinkoje, teigė, kad kol kas laukia pasirodančių teisės aktų, apibrėšiančių tiekėjų veiklos erdves ir tik tuomet apsispręs, kaip elgtis.
„Mūsų manymu, būtų svarbu suteikti galimybę pirkti elektros energiją ne tik iš Lietuvos gamintojų, bet iš bet kokios užsienio kompanijos. Kol kas šie dalykai labai griežtai limituojami, todėl pasirinkimo laisvė egzistuoja tik popieriuje”, – samprotavo V.Jurgaitis.
Klausiamas, ar kitų metų rugpjūtį „Achema” pasiūlys buitiniams vartotojams, tarkim, centu ar dviem pigesnę elektrą, nei šiuo metu pardavinėja VST, energetikos konsultantas pripažino, kad 2007-aisiais taip tikrai nebus.
„Neapibrėžtumo ir spekuliacijų yra gerokai daugiau, nei konkretumo. Tarkim, vieni mūsų kolegos šiurpina tautą, kad pradėjus supirkinėti vadinamąją žalią – vėjo ir hidroelektrinėse pagamintą energiją, ženkliai brangs visa elektra. Tačiau realiai pradėjus naudoti 40 megavatų vėjo jėgaines, kaina augtų viso labo 0,05 cento. Tai labai sureikšminama, o tokie dalykai, kaip praėjusiais metais keletu centų dėl pasikeitusios tarifų skaičiavimo metodikos pabrangusi elektra, ignoruojami”, – vardijo V.Jurgaitis.
Abejonių reforma
Tuo tarpu pats VKEKK pirmininkas profesorius Vidmantas Jankauskas prisipažino, jog visiškai „paleisti” energetikos rinką praktiškai bus labai sudėtinga.
„Didžiausia problema yra ta, kad Lietuvoje iš esmės nėra realios konkurencijos. Elektros ūkyje dominuoja Ignalinos AE, kurios energijos kaina nuo kitų gamintojų skiriasi kartais. Liberalizuoti rinką, reiškia dalį žaidėjų sužlugdyti. Turint galvoje, kad Ignalinos AE rengiamasi uždaryti, o nauja atominė jėgainė geriausiu atveju bus pradėta eksploatuoti po dešimtmečio, klaidos pertvarkant šią rinką gali labai skaudžiai atsiliepti vartotojams”, – perspėjo V.Jankauskas.
Komentuodamas šiuos nuogąstavimus, kainų komisijos pirmininkas pastebėjo, kad, siekiant sukurti konkurencingą rinką ir leidus be apribojimų pirkti elektrą iš Rusijos, visi kiti vietiniai gamintojai, išskyrus IAE, neabejotinai būtų pasiųsti į nokautą.
„Manau, kad turėtų išlikti dabartinė tvarka, kai importuoti elektrą galima paisant kvotų, perkant ją tik aukcionuose ir mokant kainą, ne mažesnę, nei mokama Ignalinos AE. Lygiai taip pat elgiamasi Suomijoje, kur rusiškai elektrai užkraunamas importo mokestis. Šie saugikliai būtini, nes priešingu atveju joks kitas žaidėjas rinkoje neišsilaikytų. Taip nutikus likusiam vienam tiekėjui niekas netrukdytų pradėti diktuoti tokias kainas, kokios šautų į galvą. Ekonomistai sutaria, kad išvengti nemalonumų galima tik įvertinus visų rinkos dalyvių kaštus ir nustačius bendrą kainą, pagal vadinamojo ribinio gamintojo rodiklius”, – tikino VKEKK pirmininkas.
Pasak V.Jankausko, taip yra beveik visose Europos šalyse. Tarkim, nors Vokietijoje eksploatuojamos atominės jėgainės, elektros kaina nustatoma pagal jėgainių, deginančių akmens anglį, savikainą.
„Situacija iš tiesų gana komplikuota. Vilčių, kad energetikos rinkoje atsiras normali konkurencija, teikia tik tai, kad itin aukštos naftos kainos davė impulsą vystytis alternatyvioms energijos gavimo technologijoms ar radikaliai pakeisti senąsias. Tarkim, tie patys angliakasiai tikina, kad per artimiausią dešimtmetį gavybą padidins dvigubai, o šiuo kuru maitinami generatoriai nekels jokių rūpesčių dėl aplinkos taršos. Tą patį žada bioenergetikos specialistai ar netradiciniai naftos rinkos dalyviai. Tarkim, Kanada neseniai tapo didžiausiu pasaulyje naftos gavėju, nes įsisavino su smėliu susimaišiusios naftos apdorojimą. Pastarosios ištekliai didesni nei Saudo Arabijoje”, – pastebėjo V.Jankauskas.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovas taip pat patikino, kad apie energetikos rinkos liberalizavimo rizikas daugybę kartų buvo diskutuojama tiek su Lietuvos politinių partijų lyderiais bei ekspertais, tiek su atsakingais atitinkamų ES struktūrų pareigūnais.
„Pastarieji taip pat pripažįsta, jog tose šalyse, kur konkurencija vargiai įmanoma, visiškas rinkos liberalizavimas gali sukelti neigiamų padarinių. Jie taip pat akcentuoja, kad direktyvos nereikalauja „paleisti” kainų ir atsisakyti reguliavimo. Gaila, kad Lietuvoje daugelį dalykų bandoma interpretuoti savaip”, – apgailestavo V.Jankauskas.
Beje, VKEKK pirmininkas patikino, kad jau dabar elektros kainoje yra išskirta jos tiekimo dedamoji (ji sudaro 0,2 ct/kWh), tačiau kol kas tai padaryta skirstomųjų tinklų įmonių lygiu. Vykdydami liberalizacijos programą VST ir RST turėtų įkurti visiškai atskiras įmones, užsiimsiančias vien tik energijos perdavimu, tačiau tokiu atveju greičiausiai tarifai pastebimai keistųsi.
„Kol energetikos rinkoje nėra realios konkurencijos, dominuojančių gamintojų veikla yra reguliuojama, tiekimo liberalizavimas yra formalumas, nes klientai paprasčiausiai neturės paskatų rinktis naujus tiekėjus”, – prognozavo V.Jankauskas.
Laukimo taktika
VST generalinis direktorius Darius Nedzinskas, dėstydamas savo požiūrį į elektros rinkos liberalizaciją, teigė, kad net ir sutvarkius juridinius reikalus, vartotojams šios reformos taps įdomios tik tuomet, kai atsiras realios galimybės pirkti energiją iš skirtingų gamintojų.
„Šiuo atveju kalbama apie gamintojus Rusijoje. Formaliai jie lyg ir turi teisę siūlyti savo elektrą ir tam tikrus jos kiekius parduoda „Lietuvos energijai”, tačiau rimtu žaidimu to nepavadinsi. Kodėl patys Rusijos elektros monopolininkai nepradeda intervencijos į mūsų rinką, galima spėlioti. Mano manymu, konkurencija atsiras tuomet, kai Lietuvos energetiniai tinklai bus sujungti su Skandinavijos šalių bei Lenkijos sistemomis”, – samprotavo D.Nedzinskas.
Beje, šie energetikų tiltai taip pat vargu ar pakeis eilinių vartotojų kasdienybę, nes šiuo metu Lietuvoje elektros energija yra pati pigiausia Europoje. Tikėtis, kad kas nors siūlys ją dar mažesnėmis kainomis – nerealu.
„Tikėtis galima tik pasiūlymų iš Rusijos, tačiau jie taip pat greičiausiai nori ne šiaip tiekti elektros energiją, o gauti pelną. Todėl, ką gero ar blogo duos liberalizacija, galėsime kalbėti tik po Ignalinos AE uždarymo”, – prognozavo VST vadovas.