Politinių kalinių ir tremtinių amžino poilsio vietas Rusijoje ženklinantys kapų kauburiai baigia užželti ir susilyginti su žeme, o paminklai virsta ir pūva
„Meškos nesudraskė, virstantys kryžiai neprispaudė – visi likome gyvi ir sveiki”, – juokavo lietuvių tremties vietų buvusioje SSRS teritorijoje tyrinėtojas mažeikiškis Gintautas Alekna, grįžęs iš paskutinės šiais metais kelionės po Sibiro kraštą.
Šis nenuilstantis 52 metų keliautojas vasarą vadovavo trims ekspedicijoms į tremtinių amžino poilsio vietas Sibire (jas jaunuoliams organizavo Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, LiJOT), o paskui, lyg būtų nepavargęs, į Irkutsko sritį surengė ir savo ekspediciją. „Tai buvo viena „derlingiausių” vasarų mano gyvenime „, – džiaugėsi jis.
Per 17 pastarųjų metų Alekna dalyvavo 21 ekspedicijoje į Sibirą. Keliaudamas inventorizavo ir nuotraukose bei vaizdo filmuose įamžino sparčiai nykstančius lietuvių tremtinių kapus.
Šiandien Vilniuje, galerijoje „Židinys”, atidaroma šios vasaros ekspedicijų „Misija: Sibiras” paroda, kurioje jų dalyviai eksponuos tai, ką pamatė ir patyrė. Vėliau ši paroda keliaus per šalies miestus ir rajonus.
Šildo nuoširdumas
– Kai vasaros pradžioje iš Irkutsko srities grįžo pirma šių metų ekspedicija, kitai grupei Rusija atsisakė išduoti vizas į Krasnojarsko sritį. Tačiau darbas nenutrūko?
– Laimė, kitoms ekspedicijoms kliūčių nebuvo. Keliavome po Rusiją visą vasarą. Šios šalies valdžia mums netrukdė, nekilo ir jokių politinių sunkumų. O buitinius įveikti padėjo mūsų patirtis – po Sibirą keliauju jau daug metų – ir to krašto žmonių nuoširdumas, gerumas.
Ypač daug pagelbėjo Irkutsko lietuvių bendruomenės nariai Strižniovai – Liudmila ir jos sūnūs Vitalijus bei Jurijus, taip pat šios bendruomenės pirmininkas Jonas Vilkevičius. Jų dėka turėjome kur gyventi, nestigo transporto. Dažnai Vitalijus ir Jurijus patys veždavo mus, padėdavo tvarkyti lietuvių tremtinių kapus.
Tiesa, maršrutus teko koreguoti, bet keliaujant taip atsitinka neretai. Antai su Vitalijumi vis dėlto pasiekėme tremtinių kapines buvusiame Irkutsko srities Srednios kaime taigoje, o per pirmąją ekspediciją jų nepavyko rasti. Į šią nuošalią vietą ne vieną kilometrą ėjome meškų pėdsakais. Kadangi buvome neginkluoti, kėlėme triukšmą, kad lokiai pasitrauktų. Vienoje vietoje patekome į pelkę: tyvuliuoja vanduo, o jame – kupstai. Šokinėdami nuo vieno ant kito šiaip taip išsikapstėme.
Srednios kapinėse radome dar tebestovinčius 7 lietuviškus maumedžio kryžius. Nufotografavau, nubraižiau kapinių schemą – liks istorijai. Kai kurie kryžiai trūnijo jau nuvirtę, tad nulupau nuo jų porą aptrupėjusių rūpintojėlių ir perdaviau Kauno IX forto muziejui, kuriame renkami tremties eksponatai.
Žmonių kaulai – ant žemės
– Antra ekspedicija buvo į Komiją, prie Uralo. Ką ten patyrėte?
– Syktyvkaro oro uoste pirmą valandą nakties sėdome į lėktuvą, kuris turėjo nuskraidinti mus į Vorkutą. Jam riedant pakilimo taku kairėje eilėje sėdintis vyras klausia manęs: „Ar jūsų pusėje irgi rūksta lėktuvo variklis, ar tik mūsų?” „Čia tik jūs degate”, – pajuokauju ir žiūriu: orlaivis sukasi ir grįžta – variklis tikrai sugedo. Visą naktį taisė, išskridome tik rytą.
Jaunuoliams didelį įspūdį padarė ne tik bekraštė tundra, bet ir Vorkuta – anglių kasybos centras, aplink kurį buvo koncentracijos stovyklų tinklas. Šiuose lageriuose kalėjo ir anglis kasė daugybė lietuvių, tarp jų ir garsusis vienuolis tėvas Stanislovas.
Kortkeroso mieste, šalia Syktyvkaro, aplankėme lietuvį tremtinį Anatolijų Smilingį, kuriam jau 79 metai. Jis gimė Plungėje, į tremtį buvo išvežtas drauge su tėvais ir seserimi. Tėvai čia mirė, o Anatolijus liko gyventi, vedė komę ir dabar jiedu su žmona garsėja tarp vietos žmonių kaip menininkai, originalaus meno dirbinių muziejaus įkūrėjai. Be to, Smilingis rūpinasi politinių kalinių ir tremtinių kapais, stato prie jų paminklus.
Anatolijus mus nuvedė parodyti buvusį lagerį Nydz Vyčegodskajos kaime. Eidami pamatėme žmogaus kaulų. Vienas, kitas… Visą maišelį jų pririnkome ir palaidojome prie bendro kryžiaus, pastatyto Smilingio iniciatyva. Pasirodo, toje vietoje, kurioje anksčiau buvo lagerio kalinių kapinės, kasamas smėlis, tad vėjas ir išpusto kaulus.
Aptvarkėme kapus Intos mieste ir buvusioje Kožimo gyvenvietėje. Intoje tremtinių laidojimo vietos vienur jau slūgso po vandeniu, o kitur ant jų – sodai, namai, auginamos bulvės. Nyksta ir Kožimo kapinės – čia labai drėgnas miškas, todėl beveik visi lietuvių tremtinių pastatyti kryžiai baigia supūti, apžėlę krūmais ir aukštomis žolėmis. Greitai jų nebeliks.
Ilgas žygis per taigą
– O kuo įdomi buvo ekspedicija į Tomsko ir Irkutsko sritis?
– Planavome aplankyti buvusio Kurolino kaimelio kapines, tačiau iki jo nėra jokio kelio, vien klampios pelkės ir gūdi taiga. Apie 70 kilometrų reikia plaukti Ketės upe, paskui 45 kilometrus brautis per taigą. Neradome, kas mus nuplukdytų upe – vieni sibiriečiai girti, kiti šienauja, treti neturi katerio. Teko kelionę atidėti. Aptvarkėme tremtinių kapus Rybinsko, Kliukvenkos kaimeliuose, taip pat 86-ame ir 102-ame kvartaluose.
Iš Tomsko traukiniu išvykome į Irkutsko srities Taišeto rajoną – aplankyti Sajanų kalnų priekalnėse nykstančio Jelankos kaimo. Į jį 1948 metais iš Alytaus, Lazdijų, Marijampolės rajonų buvo ištremta beveik šimtas lietuvių. Žygis į šį kaimą jaunuoliams buvo nelengvas – teko eiti 38 kilometrus per taigą, be to, pradėjo lyti. Kelias, jei galima jį taip vadinti, toks blogas, kad į Jelanką tik traktorius kartą ar du kartus per mėnesį važiuoja – gabena būtiniausius maisto produktus ir pensijas. Bridome jo vėžėmis.
Mažą kaimelį pasiekėme pavargę jau temstant ir lietui pliaupiant. Vietos žmonės nustebo mus išvydę, apnakvindino, pavaišino ką tik iškepta duona. Merginos buvo taip pavargusios, jog net nebesirūpino švara – laimingos sulipo į purviną lovą ir kaipmat užmigo. Kitą dieną sutvarkėme apleistus šio kaimo lietuvių tremtinių kapus. Jų čia radome net 36, taigi keliauti vertėjo.
Išlepusiems sunku
– Kaip jaunimas atlaikė ekspedicijų sunkumus?
– Kai kurios merginos, matyt, tikėjosi ekskursijos: buvo nepasirengusios fiziškai, neturėjo tinkamų batų, todėl pėdos išmirko, susidarė nuospaudos ir jos nebegalėjo paeiti. Pasitaikė išlepusių, zirziančių: „O jei meška užpuls?” Atrėždavau: „Juk žinojote, kad važiuojate ne į kurortą”.
Tačiau keisčiausia, jog vos sulipusios į mašiną ar traukinį merginos kaipmat užmigdavo. Stebėjausi – pirmą kartą gyvenime važiuoja per tundrą ar taigą ir miega! Keliavau ten jau kelioliktą kartą, bet vis tiek negalėjau atitraukti akių nuo nuostabių gamtos vaizdų.
Visose grupėse geriausiai buvo pasiruošę vaikinai, su jais nekilo jokių problemų – nesiskundė, kantriai žygiavo ir dirbo. Ypač patiko Vytis Mockus. Kai sužinojau, kad jis – garsaus Lietuvos verslininko sūnus, pamaniau: turėsiu vargo, juolab jog šis vaikinukas ir jaunesnis už kitus – tik 18 metų. Tačiau jokių rūpesčių jis nekėlė. Kur paguldysi, ką paduosi valgyti – viskas gerai, nė karto iš jo neišgirdome, kad „kieta”, „neskanu”, „blogai”, „pavargau” ir panašiai. O dirbti, kapus tvarkyti pirmas puldavo, nebijojo rankų susitepti.
Šiurpino apanglėję kryžiai
– Kai baigėsi šios LiJOT ekspedicijos, vėl tuoj pat išvykote į Sibirą – į dar vieną… Nejaugi nepavargote?
– Turbūt esu užsigrūdinęs. Ketvirta ekspedicija truko ne dešimt dienų, kaip kelionės su jaunuoliais, o mėnesį. Per ją man talkino kolegė, tremtinių bendrijos „Lemtis” narė Gražina Žukauskienė iš Mažeikių.
Padedami Irkutsko lietuvių aplankėme 54 kapines maždaug 250 kilometrų spinduliu nuo Irkutsko, padariau daugiau kaip 3000 nuotraukų. Svarbiausia – visos tos kapinės man ligi tol nebuvo matytos. Dabar ir jose besiilsinčių mūsų tremtinių kapai užregistruoti, schemose nurodytos jų tikslios koordinatės.
Daugelio išvežtų lietuvių amžinojo poilsio vietos – labai blogos būklės. Dar vienas kitas dešimtmetis, ir jų gali nebelikti. Antai Pivovarichos kaimelio lietuvių kapinėse – šiukšlynas, vietos žmonės čia verčia nuo kitų kapų surinktas šiukšles. Taiturkoje, Talnikuose ir kitur mūsų tremtinių kapvietėse jau laidojami kiti žmonės. Sukrėtė vaizdas Sibiro Usolės kapinėse: kai kurie kryžiai apanglėję, matyt, buvo padegti. Laužų pėdsakų radome ir ant antkapių – turbūt valkatos šildėsi.
Reikia profesionalių ekspedicijų
– Galbūt kas nors skaitydamas šį mūsų pokalbį svarsto: ir kuriam galui tų kapų ieškoti, juos tvarkyti? Laiko nenugalėsi – nyks ir išnyks, užaugs krūmais, medžiais…
– Vis dėlto turėtume kiek galėdami ilgiau puoselėti šį mūsų tėvų ir senelių atminimą. Jų kančios to vertos. Tačiau tyrinėti, tvarkyti kapus geriausia būtų rengiant ne trumpas akcijas, o periodiškas profesionalias ekspedicijas. Užtektų, kad į jas dviem mėnesiams nuvyktų 2-3 žmonės. Pasitelkę vietos lietuvius jie nemažai padarytų.
Be to, duomenys apie mūsų tautiečių kapus Rusijoje praverstų sėdant su šios šalies atstovais prie derybų stalo. Juk Rusija suinteresuota, kad būtų prižiūrimi rusų kapai Lietuvoje, – visiškai pagrįsti norai. Mes irgi mainais galėtume pateikti savuosius ir argumentuoti juos surinkta medžiaga.
– Kur keliausite kitą vasarą?
– Reikėtų baigti tremties vietų paieškas Irkutsko srityje – liko dar keletas rajonų, kuriuose kapai neregistruoti. Daug nelankytų rajonų ir Krasnojarsko srityje. Noriu apžiūrėti tremties vietas prie Laptevų jūros, šiauriausioje buvusios SSRS teritorijoje. Žinau, jog ten teliko nedidelė dalis lietuviškų kryžių ir paminklų – vienus nuplovė bangos, kiti sunyko ar buvo sunaikinti. Tačiau tuos, kurie dar stovi, reikėtų užfiksuoti, įamžinti. Rusijos valdžia tam neprieštarauja, vietos žmonės draugiški – taigi dirbkime.