Žuvininkystės sektoriuje pastaruoju metu formuojasi dvi nuomonės – vieni palaiko šiuo metu vykdomą laivyno optimizavimo politiką, kiti pasisako už esamų laivų išsaugojimą ir perdirbimo pramonės skatinimą.
Žinia, nuo lapkričio 1 dienos iš Žemės ūkio ministerijos sekretoriaus posto atleidžiamas Rimantas Čeponis. Oficialiai ministerija naikina šį etatą ir sukūrė Žuvininkystės reikalų tarybą.
Pats R. Čeponis, ministerijoje kuravęs žuvininkystės klausimus, teigė, jog jis atleidžiamas, nes radikaliai nesutapo jo ir ministrės Kazimiros Danutės Prunskienės požiūriai į sektoriaus ateitį.
Iš esmės nesutarta dėl bendros sektoriaus strategijos. Ministerija, anot R. Čeponio, vykdo kompensacinę, laivyno mažinimo politiką, o, jo nuomone, reikia skatinti investicijas į žuvies perdirbimo galimybių didinimą, laivyno modernizavimą bei rezervo išsaugojimą.
R. Čeponio duomenimis, pagal 2004-2006 metų Bendrojo programavimo dokumentą, žuvininkystei Lietuvoje plėtoti buvo numatyta 11 priemonių, tačiau realiai ir efektyviausiai išnaudotos tik trys. Dvi iš jų kompensacinės: žvejybos laivų atidavimas į metalo laužą ir kompensacijos žvejams, dėl to praradusiems darbą. Vienintelė investicinė priemonė, pagal kurią efektyviai panaudota parama – šviežios žuvies aukciono statyba.
Šią problemą R. Čeponis akcentuoja, nes Lietuva neišnaudoja gaunamos Baltijos jūros žuvies kvotos. Iš galimų 31 tūkst. tonų 2004 ir 2005 metais sugauta atitinkamai tik 40,1 proc. ir 43,4 proc. Lietuvos žvejai išnaudoja tik menkių kvotą, kadangi dauguma laivų specializuoti jų žvejybai. Be to, Lietuvoje smulkių pelaginių žuvų (strimelių, brėtlingių) nėra kur realizuoti arba kaina, mokama už jas, yra per maža ir gaudyti ekonomiškai yra nenaudinga.
Pasak paskutiniąsias darbo dienas skaičiuojančio ministerijos sekretoriaus, žuvininkystės strategams trūksta noro pažvelgti į Latvijos, Estijos, Lenkijos pavyzdžius. Šios šalys remia sektorių, investuoja į žuvies perdirbimą. Todėl sugautų smulkių žuvų kiekiai nepalyginti didesni, o perdirbimo pramonė klesti. Lietuviškų šprotų konservų šiuo metu nenusipirksi, šviežių menkių taip pat neįmanoma gauti. R. Čeponiui neramu, ar Lietuva kaip jūrinė valstybė, turi ateitį, ar apskritai neprarasime kvotų, nevykdydami efektyvios žuvininkystės politikos.
Šiemet, paskelbus paskutinį kvietimą teikti paraiškas kompensacijoms už supjaustytus laivus gauti, žvejai pateikė dar 11 paraiškų, kurioms prireiks virš 10 milijonų litų.
Kompensacijoms už atiduodamus į metalo laužą laivus yra likę tik 6,8 mln. Tačiau ministerija siekia panaudoti kiek įmanoma daugiau 2004-2006 metų periodo lėšų, tad trūkstamas finansavimas bus nukreiptas iš nepanaudotų rezervų. Pasak R. Čeponio, šioms kompensacijoms bus skiriama daugiau lėšų kitų paramos priemonių nevykdymo sąskaita. Iki šiol jau buvo nurašyta 20 laivų už 26 mln. litų, o iš viso 2004-2006 metams žuvininkystei buvo skirta apie 60 mln. litų.
Vienu iš ministerijos prioritetų išlieka laivyno pritaikymas esamoms kvotoms, tačiau ateinančiu periodu daugiau dėmesio bus skiriama priekrantės laivams bei planuojama kompensuoti vieno Atlanto vandenyne žvejojančio tralerio supjaustymą. Taip pat numatoma parama dviem trim Baltijos jūros laivams, tačiau žvejai siekia, jog ta parama būtų padidinta.
R. Čeponis teigia, jog nelogiška mažinti žvejybos priekrantėse pajėgumus, nes šis verslas ir taip yra menkas, dauguma žvejų naudoja mažas motorines valtis. Racionaliau būtų investuoti į infrastruktūrą ir žvejybos kontrolę. Efektyviau būtų mažinti žuvų iškrovimo vietų skaičių, kadangi Lietuvos pajūrio atkarpoje jų yra apie 30, ir visas jas sutvarkyti, o po to dar kontroliuoti – realiai neįmanoma.
Kitose Baltijos valstybėse panašaus galingumo laivams žuvų tenka daugiau nei Lietuvoje. Ten žvejų darbas yra efektyvesnis. Jie kaitalioja tralerių įrangą, tad gaudo visų rūšių žuvis. Pavyzdžiui, Lietuvoje vienam 24 metrų ilgio laivui tenka maždaug 150 tonų žuvies (menkės sudaro apie 30 proc.), tuo tarpu Latvijoje – 493 tonos, tačiau menkių dalis tesudaro nuo 5 iki 20 proc. Tad seka logiška išvada, jog lietuviams reikėtų pasimokyti iš kaimynų latvių.
R. Čeponis teigia, kad skaičiuojant reikalingus laivyno pajėgumus išskirti vien tik menkių negalima, domėn reikia imti visą 31 tūkst. tonų Lietuvos žuvų kvotą.
Menkių ištekliai Baltijos jūroje mažėja, tad Europos Komisija nuolat ilgina draudimo žvejoti laikotarpį. Šiemet jis tęsėsi nuo vasaros pradžios iki bemaž rugsėjo pabaigos. EK ruošia projektą, jau suderintą su socialiniais partneriais, pagal kurį žvejybos dienų skaičius kasmet bus mažinamas 10 procentų. Todėl mokslininkai skaičiuoja, kad 2010 metais, esant sumažintam žvejybos dienų skaičiui, reikės virš 30 laivų, norint išnaudoti vien tik menkių kvotą. Beje, patys žvejai skaičiuoja, jog Lietuvai reikia pasilikti tik apie 20 Baltijos jūros laivų.
Be kita ko, reikia neužmiršti ir kitų žuvų kvotos. Norint sugauti visą 31 tūkst. tonų žuvies, iš viso reikėtų mažiausiai 60 laivų. Paprasta paskaičiuoti, švedai panašiais laivais gaudo po maždaug 300 tonų, tad, net pasiekus tokį efektyvumą, tiek laivų būtų per mažai.
Beje, R. Čeponio nuomone, kiekviena šalis privalo turėti laivyno rezervą. Lietuvoje apie tai jau nebegalime kalbėti. Tuo pat metu latviai ir estai išnaudoja visus savo pajėgumus, nes ten sukurta stipri perdirbimo pramonė. Kaip pavyzdžius galima minėti ir Vokietiją bei Lenkiją, kurių žuvininkystės sektoriaus funkcionieriai jau suvokė, kad menkių ar lašišų ištekliai yra riboti, tad jomis sotus nebūsi. Todėl šiose šalyse arba jau pradeda veikti, arba kuriama strimelių, brėtlingių ir kt. žuvų perdirbimo pramonė.
R. Čeponis mano, kad didžiausia problema yra silpni žuvininkystės vadovų ryšiai su verslo subjektais, nepakankamas noras bei pastangos gerinti padėtį žuvininkystės sektoriuje. Anot pašnekovo, ministerijos sukurta paramos žemdirbiams ir kaimo plėtrai sistema puikiai veikia, tačiau žuvininkystės sektoriaus atstovams ši sistema nepritaikoma.
R. Čeponis kritikuoja ministerijos parengtą 2007-2013 m. nacionalinį strateginį planą, kadangi ten nepaminėti įgyvendinimo terminai, investicijų efektyvumas, o laikotarpis – pakankamai ilgas. Projekte numatyta, jog reikia mažinti žvejybos pajėgumus, sukurti 300 darbo vietų žuvų perdirbimo pramonėje ir 30 akvakultūroje. Šie planai atrodo minimalūs, kadangi žuvininkystei ateinančiam periodui atiteks apie 220 mln. litų.
Kyla natūralus klausimas, ar ateinantis laikotarpis iš esmės pakeis žuvininkystės situaciją, nes ir 2004-2006 metų planuose taip pat buvo numatyta siekti sektoriaus pažangos. Tačiau sugaunamos žuvies kiekis ir vietinių žaliavų perdirbimas nedidėja, išteklių apsauga išlieka nepatenkinama.