Sostinės auksakalių gildijos galerijoje „Meno niša” rodoma tapytojos Rūtos Katiliūtės naujausių darbų paroda „minimum” – šia, o paskui emalio meno paroda pažymima galerijos veiklos ketverių metų veiklos sukaktis
Trejų pastarųjų metų paveikslais, eksponuojamais galerijoje, tapytoja Rūta Katiliūtė tęsia šviesos studijas. Migloje paskendęs peizažas, labiau įsivaizduojamas, negu matomas. Iš rūko išplaukiantys trikampiai, pasiklydęs, anot autorės, kvadratėlis. Atrodo, vos prisiliesta prie drobės, o skaidri melsva šviesa savaime sklinda iš jos gelmių. Mėlynos, baltos, gelsvos, rožinės ir net pilkos spalvos paveiksluose, pasak menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, jomis išgaunamas atmosferos įspūdis: asocijuojasi su kamuoliniais ir plunksniniais debesimis, aušra, saulėtekiu, lietumi, sniegu ir rūku. „Dangus buvo giedras iki debesuotumo”, – pasakytų Guenterio Grasso personažas.
Peizažo linijos ilgainiui išnyko
„Jūs, žiūrovai, matote paveikslus, o aš matau, ką juose reikėtų keisti. Šie kūriniai ilgai gyvena mano studijoje, tampa jos dalimi. Todėl perkėlus į galeriją turiu progą kitaip į juos pažvelgti”, – prisipažino Rūta Katiliūtė, pasižyminti išskirtine atspalvių nuojauta, kūrybingumu, aktyvumu. Daugelyje prestižinių pasaulio meno parodų dalyvavusi autorė „Meno nišoje” vieši jau trečią kartą.
Sakoma, Katiliūtė pratęsė Marco Rothko, Yves’o Kleino, Gotthargo Graubnerio monochrominės tapybos ieškojimus. Pirmuosiuose jos darbuose motyvas ar jo fragmentas dar būdavo atpažįstamas. Ilgainiui peizažo linijos ėmė nykti, skęsti miglose. Grynosios formos paieškos atvedė autorę prie alcheminių spalvos, šviesos studijų. Spalva pati tapo šviesos šaltiniu, ji tarsi sklinda iš gelmės.
Įtaigi dvasios jėga
Katiliūtė anuometiniame Dailės institute baigė vitražo specialybę, bet pasirinko tapybą. Ją viliojo galimybė vitražinės šviesos efektą perkelti ant drobės.
Kalbant apie monochrominės tapybos tradiciją dažnai minima sąvoka „kosmogoninė energija”, spalva vadinama „transcendentine šviesa”. Rūta, pasak Jurėnaitės, šią tradiciją praturtino dideliu jausmu. Kūriniuose vyrauja mėlyna, melancholiška spalva, bet tapytoja yra šviesi melancholikė. Daugumai lietuvių autorių būdinga niūresnė nuotaika.
Jurėnaitė pažymi, kad keičiantis dienos šviesai keičiasi ir Rūtos paveikslai. Tai išvydome ir mes, žiūrovai. Kai ankstyvos spalio sutemos klojo galerijos langus, pakito ir tapytų „langų” spalvos: atrodė, tarsi nematoma ranka paslapčia kabintų naujas drobes vietoj senųjų. Beje, pats Rothko yra sakęs, kad norintieji suvokti jo tapybą turi bent ketvirtį valandos stebėti paveikslą. Katiliūtės kūriniams to būtų per maža.
Menotyrininkas Tomas Sakalauskas Katiliūtės tapybą palygino su estų kompozitoriaus Arvo Parto muzika. Menotyrininką sužavėjo tylos intarpai parodos išvakarėse klausytuose kūriniuose. „Muziką pertraukdavo pauzės. Jos atrodė tokios prasmingos, tokios iškalbingos, kad ėmiau jų pasiilgti labiau negu pačios muzikos. Kažkuo panaši ir Rūtos tapyba. Dabarties maišatyje, kai taip populiaru rėksminga savireklama, jos paveikslai spinduliuoja tylią ir įtaigią dvasios jėgą. Pavadinčiau juos „Skambančia tyla”. Norisi dar ne kartą prie jų sugrįžti”, – susižavėjęs kalbėjo Sakalauskas.
… ir „Juvelyrika lagamine”
2002 metais Marytės Gurevičienės ir Dianos Stomienės įkurtoje galerijoje rengiamos autorinės šiuolaikinių lietuvių tapytojų, keramikų parodos, pristatomos emalio meno, juvelyrikos ir auksakalystės naujienos. Čia veikia ir juvelyrikos mokyklėlė/studija, kurioje kartą per savaitę demonstruojami auksakalystės amatai. Galerija ir Lietuvos institutas parengė kilnojamąją parodą „Juvelyrika lagamine”. Po pasaulį keliaujančiame lagamine sukaupti žymiausių lietuvių juvelyrų kūriniai. Kolekcija atskleidžia šiuolaikinės lietuvių juvelyrikos laimėjimus, tradicijas ir konceptualias tendencijas. Nuo kelionės pradžios 2004 metais „Juvelyrika lagamine” pasiekė Ispaniją, Italiją, Švediją, Rusiją, Gruziją.