Žvelgiant į garbingą kasmetinę Nobelio premijos ceremoniją, sunku patikėti, kad tokia mokslininko valia kadaise įžeidė artimuosius ir papiktino visuomenę. Reikėjo visai nedaug ir Alfredo Nobelio troškimas nebūtų išsipildęs.
Turtingas valkata
Alfredas Bernardas Nobelis (1833-1896) gimė Švedijoje. Kai jis buvo devynerių, šeima persikraustė į Sankt Peterburgą Rusijoje. Čia A.Nobelis gavo išsilavinimą, išmoko daugybę kalbų. Vos sulaukęs septyniolikos, gerai kalbėjo švedų, rusų, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Vėliau pradėjo keliauti po pasaulį, taip ir nesuradęs nuolatinės gyvenamosios vietos. Kai pradėjo augti jo turtai, A. Nobelis buvo pramintas turtingiausiu Europos valkata.
Mokslininkas daugelį metų gyveno Prancūzijoje, nuvykdavo į savo namus Švedijoje, aplankė daugybę šalių, o mirė savo viloje Italijoje.
Deja, profesinė sėkmė neatsispindėjo asmeniniame gyvenime. Didžiąją dalį savo gyvenimo Nobelis sirgo. Jį kamavo migrena, gilios depresijos priepuoliai, o kelerius paskutiniuosius metus kentė baisius krūtinės skausmus.
Nobeliui nesisekė ir meilės reikalai, jis niekada nevedė ir save apibūdino kaip vienišių. Kartą vienam žurnalistui apie save sakė taip: „Alfredas Nobelis – keliantis pasigailėjimą pusamžis, kuris turėjo būti sunaikintas kokio nors gailestingo daktaro, kai jis dar būdamas kūdikis šaukė ir prašėsi į gyvenimą”.
Sėkmę atnešė dinamitas
Garsiausias švedo atradimas – dinamitas. Maždaug 1860-aisiais A. Nobelis pradėjo eksperimentuoti su nitroglicerinu ir kitais sprogmenimis savo tėvo namų laboratorijoje. Tačiau 1864-aisiais per nelaimingą atsitikimą žuvo jo jaunesnysis brolis Emilis ir dar keturi žmonės.Tokie eksperimentai Stokholme buvo uždrausti, bet mokslininkas tęsė eksperimentus toliau nuo žmonių. Jis apsistojo laive ežero viduryje.
1867-aisiais A. Nobelis netyčia atrado, kad, sumaišius nitrogliceriną su titnagžemiu, susidaro žymiai saugesnis, ne taip greitai detonuojantis mišinys. 1868-aisiais užpatentavęs mišinį dinamito vardu, mokslininkas visoje Europoje pradėjo statyti fabrikus.
Visi A. Nobelio turtai, kurių didžioji dalis vėliau buvo skirta premijoms, sukrauti iš įvairiose šalyse buvusių fabrikų ir 355 patentuotų išradimų.
Testamentas papiktino visuomenę
1896-aisiais Alfredas Nobelis mirė, o jo testamentas buvo tikra staigmena. Jis pavedė įsteigti Nobelio premiją – penkis kasmetinius prizus, pagerbiančius išradingumą. Premija turėjo būti išmokėta pasižymėjusiems fizikos, chemijos, medicinos ir fiziologijos srityse, labiau kontroversiški – literatūros ir taikos prizai. Šiam tikslui jis paskyrė net 96 proc. savo turto.
Savo testamente A. Nobelis paminėjo, kad nori apdovanoti tuos, „kurie per praėjusius metus bus suteikę žmonijai didžiausios naudos” penkiose kategorijose.
Tuo metu apdovanojimai už pasiekimus moksle buvo labai retas reiškinys, o kasmetiniai tarptautiniai bet kokios srities apdovanojimai – tikra naujovė. Naujiena apie A. Nobelio planą sukėlė šoko bangą visoje Švedijoje.
Įžeisti mokslininko šeimos nariai, iš kurių buvo atimta paveldėjimo teisė, padavė skundą teismui. Į A.Nobelio dovaną su panieka žiūrėjo visi – tuometinis Švedijos karalius Oskaras II, politikos lyderiai, žurnalistai ir paprasti švedai.
Karalius Oskaras II pakeitė savo nuomonę tik 1900-aisiais, kai buvo įkurtas Nobelio premijos fondas. Jis manė, kad premijos viešumas suteiks naudos Švedijai.
Pasirinkimas neaiškus
Gyvendamas Paryžiuje, metus prieš mirtį A. Nobelis parašė testamentą. Jis parašytas švedų kalba. Testamente paminėtos institucijos, kurios turėjo paskirstyti prizus: Karolinskos institutas (medicina ir fiziologija), Švedijos karališkoji mokslų akademija (chemija ir fizika), Švedijos akademija (literatūra) ir Norvegijos parlamentas (taika). Vėliau, nuo 1969-ųjų, buvo įsteigta premija už pasiekimus ekonomikoje.
Pats A. Nobelis niekada nepaaiškino, kodėl pasirinko būtent šias prizų kategorijas. Chemija ir fizika atrodė aiškus pasirinkimas, juk jis buvo chemijos inžinierius.
Atrodo, kad medicinos prizas atspindi jo susidomėjimą. Su kitais tyrėjais A. Nobelis diskutavo apie kraujo perpylimo eksperimentus. Kol buvo gyvas, mokslininkas dosniai rėmė tyrimus Karolinskos institute ir Ivano Pavlovo laboratorijoje Rusijoje.
A. Nobelis dažnai mažindavo savo depresiją rašydamas grožinę literatūrą, dramą ir poeziją. Tai turbūt paaiškina, kodėl dar vienas prizas skirtas literatūrai.
Mažiau aiški taikos prizo kilmė. Daugelis mano, kad jis norėjo kompensuoti tai, kad sukūrė galingą ginklą. Tačiau mokslininko sukurti sprogmenys jo gyvenamuoju laiku nebuvo panaudoti jokiame kare.
Netgi atvirkščiai, dinamitas labai padėjo kalnakasiams, kanalų kasėjams, kelininkams, tunelio per Alpes tarp Italijos ir Šveicarijos inžinieriams.
Peržengė daug kliūčių
Nežinia, ar pats Alfredas Nobelis suvokė, kokia rizikinga buvo jo paskutinioji valia. Jis parengė savo testamentą niekieno nepadedamas ir nepasikonsultavęs su būsimais testamento vykdytojais, turto paveldėtojais ir institucijomis, kurioms patikėjo organizuoti apdovanojimus. Savo turtą jis paliko dar neegzistuojančiam fondui, kuris turėjo būti įkurtas po jo mirties.
Laukė išties nelengvas darbas. Švedijos institucijos turėjo būti įkalbėtos, kad apeitų daugybę prieštaravimų ir kliūčių. Mokslininko užgaida reikalavo daug laiko ir pastangų, padidino darbo krūvį akademikams, kurių atlyginimai ir taip buvo labai menki. Vertinimo komisija neturėjo jokio veikimo plano.
Švedija turėjo garsių mokslininkų, tačiau egzistavo visuotinė abejonė, ar maža mokslininkų grupė iš palyginti mažos šalies galės teisingai vertinti pasaulinio masto atradimus.
Jei kuri nors iš A.Nobelio testamente paminėtų institucijų būtų atsisakiusi atsakomybės, turbūt apdovanojimų nė nebūtų buvę. Tačiau iki 1900-ųjų jų bendradarbiavimas buvo užtikrintas.
Laikomasi tradicijų
1901-aisiais buvo įteiktos pirmosios Nobelio premijos. Jos atiteko vokiečiui Emiliui fon Beringui, sukūrusiam imunizaciją nuo difterijos, vokiečiui Vilhelmui Konradui Rentgenui fizikos srityje už X spindulių atradimą ir olandui Jakobui H. van Hofui už cheminės dinamikos ir osmosinio slėgio dėsnių tirpaluose atradimą.
Keturi Nobelio laureatai premiją gavo po du kartus. Tarp jų pirmoji ir vienintelė moteris buvo Marija Sklodovska-Kiuri. 1903-iaisiais ji gavo fizikos apdovanojimą už radioaktyvumo atradimą, o 1911-aisiais buvo apdovanota chemijos premija už polonio ir radžio atradimą, izoliavimą ir savybių tyrimus.
Kiekvienais metais Nobelio premijos laimėtojai paskelbiami spalio mėnesį, o įteikimo ceremonija vyksta A. Nobelio mirties dieną – gruodžio 10-ąją. Kiekvieną premiją sudaro medalis, diplomas ir pinigų suma – šiuo metu apie milijonas eurų. Visas premijas, išskyrus taikos, įteikia Švedijos karalius Stokholme, o taikos premija įteikiama Norvegijos sostinėje Osle.
Ruoštis naujoms nominacijoms pradedama dar mėnesį prieš metų nugalėtojų paskelbimą. Renkant nominantus medicinos srityje, Karolinskos institutas paprašo 3 tūkstančių mokslininkų ir oficialių pareigūnų iki sausio 31 dienos nominuoti tyrėjus, jų nuomone, padariusius labiausiai premijų vertus atradimus.
Per kitus mėnesius apdovanojimų komisija atrenka nominuotuosius ir su pranašiausiais atlieka intensyvius namų darbus.
Būta ir klaidų
Kad ir kaip būtų keista, net garbingoji Nobelio komisija yra padariusi nedovanotinų klaidų.1949-aisiais Nobelio premija buvo pagerbtas portugalas Egasas Monicas, atradęs gydomąją lobotomijos vertę.
Aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį lobotomija buvo plačiai taikoma JAV psichiatrijoje, neva padedanti gydyti depresiją. Pažeidus tam tikrą smegenų sritį, žmogui sutrinka abstraktus mąstymas, susilpnėja ilgalaikė atmintis, jis neįstengia mąstyti apie galimas problemas. Ši operacija buvo atlikta net Džono F. Kenedžio seseriai Rozmari.
Nobelio prizo garbė paskatino lobotomijos naudojimą įvairiose šalyse. Niujorko „Times” redaktorius entuziastingai parėmė apdovanojimą, tai buvo pavadinta „naujosios psichiatrijos” gimimu.
Be šio, buvo įteikti dar du abejotini apdovanojimai. 1926-aisiais danui Johanesui Fibigeriui už klaidingą atradimą, susijusį su vėžiu, ir 1927-aisiais austrui gydytojui Julijui Vagneriui Džauregui už atradimą, kad maliarijos parazitais veikiant smegenis galima gydyti sifilį. Toks gydymas, be abejo, neveiksmingas ir gali būti pavojingas.
Ši patirtis ir klaidos padarė Nobelio komisiją atsargesnę. Jos nariai pasimokė, kad patvirtinti atradimui gali prireikti daugybės metų. Dabar komisija kritikuojama dėl ilgo delsimo tarp atradimo ir apdovanojimo. Prireikė daugiau nei 50 metų, kad būtų pagerbtas Peitonas Rouzas, atradęs vėžį sukeliantį virusą.
Tikrai ne genijai
Per pastaruosius 105 metus sukaupta informacija pripildė Nobelio archyvą dvidešimto amžiaus mokslo istorijos. Daugelio žmonių, kurie norėjo pasinaudoti informacija, pageidavimu Nobelio fondas pataisė originalius įstatus ir dabar leidžia kvalifikuotiems asmenims apžiūrėti archyvus praėjus 50 metų po apdovanojimo.
Premija, kurios galėjo ir nebūti, tapo plačiai žinoma ir labai garbinga. Universitetai ir tyrimų centrai skelbia, kiek Nobelio prizininkų užaugino ar pasamdė.
Nobelio premijos laureatas daktaras Maiklas S. Braunas iš Dalaso medicinos centro sako, kad laimėtojai pasirenkami pagal jų išradimus, o ne pagal intelekto koeficientą. Dauguma jų net ne genijai.
Kad atskleistų, ką turi omenyje, jis papasakoja apie susitikimą su Nobelio premijos laureatais šimtojoje ceremonijoje Stokholme. „Jei norite sužinoti, kokie iš tikro yra Nobelio laureatai, turėtumėte stovėti eilėje prie pusryčių ir žiūrėti, kaip visi šie genijai stebisi ir žvalgosi bandydami rasti plaktos kiaušinienės. Tai buvo bet kas, tik ne grupė protingiausių planetos žmonių”.
man atrodo, kad yra netikslumų 🙄