Kauno mažasis teatras parodė pirmąją naujo sezono premjerą: kolektyvo meno vadovas Vytautas Balsys su ištikima aktorių ir bendraminčių komanda šįsyk nėrė į klasiką ir žiūrovams pristatė norvegų pasididžiavimo Henriko Ibseno Norą („Lėlių namai”).
Parodytas spektaklis, kuriame skirtingu laiku scenoje žibėjo dvi bene garsiausios XX amžiaus primadonos – Monika Mironaitė ir Rūta Staliliūnaitė. Tačiau laikas juk nestovi vietoje.
Nora – šiuolaikinės gražuolės kopija
Naujo spektaklio autoriai teigia, jog Ibseno sukurtas moters-lėlės įvaizdis, nors laikas skiriasi, atskleidžia ir šiandienos požiūrį, kuris menkai tepakitęs. „Atrodytų, idiliškas pasakojimas apie moterį, turinčią gražią šeimą, mylintį vyrą, spektaklyje, kaip ir gyvenime, bus tik kaukė, slepianti nežinią ir netikrumą. Nuoširdūs jausmai, meilė ir šeimos artumas kinta veikiami vartotojiškos aplinkos. Ibseno dramos interpretacija virsta šiandieninės aplinkos atspindžiu”, – sako režisierius. Nora spektaklyje tampa šiuolaikinės gražuolės kopija, kuri nori būti „lėle” ir kurios svarbiausias tikslas – pinigai, o šeima ir graži santuoka tėra investicija į ateitį. Toks vartotojiškas požiūris – savita moralinių vertybių vakuumo kritika.
Nejaudina, ir tiek
Kauniečiai tvirtina akcentuojantys „kritimo ir prisikėlimo dramą bei psichologų sukurto Noros sindromo priežastis, kodėl moterys ryžtasi palikti viską, kas brangu, dėl iliuzinio siekio pradėti viską iš pradžių”. Čia kalbama apie pabudimą iš beprasmybės, kurioje viskas svetima ir netikra, kurioje pinigai yra svarbiausia vertė, slepianti visus kitus troškimus. Kūrėjai tikisi, kad „Lėlių namų” pastatymas bei Noros istorija leis atskleisti, kokių pastangų reikalauja vertybių atpažinimas ir kada atsiranda ryžtas pasipriešinti vartotojiškumui. Taigi tokie kūrybiniai Kauno mažojo teatro užmojai. Tačiau realybė kita, mat į spektaklį atėjęs žiūrovas greičiausiai
nusivils. Ir ne todėl, kad aplinka perdėtai „rausva ir barbiškai lėliška” (pastatymo scenografė – Inga Kažemėkienė), nors visą laiką nepalieka jausmas, jog tuoj tuoj į sceną iššoks ryškiai rožinės „Yvos” mergužėlės. Ir ne todėl, kad būtų pasenęs pats Ibseno tekstas. Anaiptol! Juk panašių gyvenimo modelių greičiausiai kiekvienas žinome bent po keletą, o gal ir mūsų šeimoje vyksta kas nors panašaus. Tačiau „už sielos” tai kažkodėl nekabina, ir gana. Ir negali suprasti, kodėl labai neprastas režisierius šiandien ėmėsi būtent Noros… Tokios Noros.
Kova su savais demonais
Stebina ir Balsio nepasitikėjimas publika. Lyg baiminantis, kad žiūrovas nepaspruktų, „Lėlių namai” vaidinami dvi valandas be pertraukų. Tiesa, pjesės tekstas kupiūruotas, dialogas keičia dialogą, nėra jokių pauzių ar stabtelėjimų – pirmyn, pirmyn.
Deja, kol kas vargu ar ką galima pasakyti apie aktorių kolektyvą ir išvis ar tai dabar kolektyvas. Kiekvienas kelia ir įgyvendina savo uždavinius, kiekvienas „kovoja su savo demonais”. Kam rūpi mintis, o kam užtenka tik taisyklingai išartikuliuoti tekstą ar nenukristi scenoje avint greičiausiai žiauriai nepatogius batus. Bene tiksliausias ir profesionaliausias Ramūno Šimukausko Helmeris – jam aktoriaus surado labai taiklų intonacinį sprendimą. O štai Linos Kaladytės Nora akivaizdžiai „nesubrandinta”, tačiau atskiri epizodai suteikia vilties, kad jei spektaklis nemirs anksčiau laiko, ji gali tapti šios aktorės pasididžiavimu. Kitus vaidmenis kauniečių „Lėlių namuose” kūrė Saulius Bagaliūnas, Asta Steponavičiūtė ir Audrius Baniūnas.