„Į laisvę” fondo Lietuvos filialas, kuriam atstovauja „Naujojo lanko” leidykla, ką tik išleido JAV gyvenančio lietuvių rašytojo Vytauto Volerto romaną „Pranyko, ir tiek”. Knyga išleista net ir šiems laikams palyginti nedideliu 400 egzempliorių tiražu, o, turint omeny, kad jo dalis tikriausiai nukeliaus anapus Atlanto, tai Lietuvai – ir visai mažu, – o gaila. Šiemet sulaukęs aštuoniasdešimt penkerių metų rašytojas, nors jau dešimtmetį priklauso Lietuvos rašytojų sąjungai, savo tėvynėje kaip plačių užmojų prozininkas manding per menkai žinomas. Antra vertus, didžioji jo kūrybos dalis, geras pustuzinis romanų, išėjo JAV, o čia, pas mus, bene ryškiausias V.Volerto kūrybinio pajėgumo pavyzdys – autobiografinė knyga „Viešnagėje pas Dievą” (1 dalis – 1995, abi dalys – 2001). Bet kokia! Noragėliuose netoli Seirijų gimusio rašytojo pasakojimas, dzūkiškas jo koloritas yra pasiekęs klasikinės literatūros lygį – po Krėvės sunku būtų kurio iš Dzūkijos kilusio rašytojo kūryboje panašų atrasti.
Minėtas naujasis V.Volerto romanas „Pranyko, ir tiek” taip pat žavi labai savitomis, originaliomis, tik šiam autoriui būdingomis pasakojimo intonacijomis. Atrodytų, nieko naujo, modernaus, netgi šiek tiek archajiška ar specialiai pritempta prie klasikinės – tarkim, Krėvės, gal Vaižganto – neoromantinės pasakojimo gaidos, bet sakinys traukia prie savęs, nors tu ką. Ir konkretusis turinys vaižgantiškas – panoramiškas, kronikinis. Šiuosyk vaizduojamas tarpukario Lietuvos kaimas, vienos gausios šeimos, anksti likusios be tėvo, jei dar konkrečiau – imlaus aplinkai, jautrios ir doros prigimties jaunuolio Vlado Dilbos likimas. Tik gaila, kad epopėjinio užmojo romanas nutrūksta taip nemotyvuotai ir staiga – visiškai netikėta, atsitiktine pagrindinio veikėjo žūtimi. Tarsi autoriui būtų pristigę kantrybės ir jis ūmai nuspręstų užbaigti dar tik beįsibėgėjantį pasakojimą bet kurioje vietoje – panašiu principu baigiamos išgalvotos pasakos vaikams prieš miegą. Tai ir yra bene vienintelis kūrinio trūkumas, dėl kurio lietuvių literatūros
chrestomatinio pavyzdžio V.Volerto romaną „Pranyko, ir tiek” galėtume pavadinti „nebaigtu”.