Išėjo žurnalisto Vido Beitnaro, kelias dešimtis metų pradirbusio literatūrinio žurnalo „Nemunas” publicistikos skyriuje, knyga „Debesys neturi namų”, paantraštėje įvardyta „Apybraižomis apie Lietuvos ir išeivijos menininkus”. Tokį įvardijimą derėtų gerokai koreguoti: dauguma čia pateiktų rašinių – netiesmuki, bet vis dėlto interviu, nemažai čia tiesiog žurnalisto užrašytų, tegu ir paredaguotų, savo herojų pasakojimų. Ir kuo šnekesnis, atviresnis herojus, tuo labiau vykęs tekstas. Pavyzdžiui, iš pretenzingai „Tėvynės dainiumi” pavadinto žinomo (jaunimui jau nelabai) estrados dainininko ir kompozitoriaus Gintauto Tautkaus motinos Jadvygos pasakojimo autoriui tikrai mažai ką tepavyko išspausti, tad gal ir į knygą jo nevertėjo traukti. Ir tiesiog juste jauti, kaip lengvai autoriui (?) sekasi rašyti apie tokius šnekius ir atvirus herojus kaip fotografai Evaldas Butkevičius, Algimantas Maldutis, arba, tarkim, architektas Gintautas Natkevičius, rašytojas Augustas Tamaliūnas… Ką gi, tai irgi viena iš žurnalisto priedermių – užrašyti kitų žmonių, ne vien savo, pasakojimus, nes anie vargu bau kada patys prisirengtų, be to, daugelis viešai tą daryti drovisi… O V.Beitnaras šnekina tikrai įdomius, spalvingų, turtingų, intriguojančių biografijų menininkus, perfrazavus knygos pavadinimą – „žmones kaip debesis”.
Daugiausia čia aktorių, o ypač fotografų. Regis, tokį pasirinkimą bus padiktavusi „Nemuno” žurnalo, kuriame autorius tuo metu dirbo, konjunktūra. Iš esmės nieko čia blogo, tik dėl to nukenčia knygos struktūra. Taip pat pernelyg daug vienadienių, gerokai senstelėjusių, nebeaktualių (tekstai rašyti prieš penkerius ar net penkiolika metų) to meto realijų. Kam, pavyzdžiui, dabar svarbu, kad „Tyntą” buvo išrinkę savivaldybės tarybos deputatu, o ir kas buvo tasai „Tynta”, be komentaro mažai kas beprisimins…
Jaučiama autoriaus simpatija roko muzikos pasaulio atstovams, ypač „savojo” laiko, sąjūdinių metų muzikantams. Tarp jų radau ir įdomiausią, iš trijų dalių susidedantį tekstą, kurį „be priekabių” pavadinčiau apybraiža – apie roko grupių „Tigro metai” ir „Orkus” būgnininką Rimą Martinaitį. Mat šis rašinys radosi ne iš vieno ar kelių susitikimų, o nusidriekia kone per ištisą bendravimo su herojumi dešimtmetį.