„Lietuvos dienos Lenkijoje” leido vroclaviečiams pažinti plačią kultūrinę programą, kurią pateikė kauniečiai
Nuo liepos iki gruodžio besitęsiant projektui „Lietuvos dienos Lenkijoje 2006”, praėjusią savaitę ketvirtajame pagal dydį kaimyninės šalies mieste Vroclave pristatytas jo bendradarbiavimo partneris Kaunas: per kultūrą, turizmą, ekonomikos vystymą, savaime aišku, – ir per virtuvę, tai yra lietuviškus valgius.
„Kultūra – leidimas draugauti”
Iš Kauno mūsų ten nuvažiavo net keli pilni autobusai. Bet vroclaviečius su Kaunu pažindinti pirmieji pradėjo dailininkai. Paskui pažintį pratęsė muzikantai, dainininkai, šokėjai, valdininkai, pramonininkai, miesto erdvių strateguotojai. Visi susikaupę ir atsakingai pasirengę Kauno potencialo parodymui. Aišku, kažkam gal ir buvo apmaudu, bet mūsų dailė bei muzika Vroclave susilaukė dėmesio daugiau nei visa kita.
Dailininkės Laima Drazdauskaitė, kaip ir jos kolegė Giedrė Gučaitė – Lenkijos parodų salėse nesijautė naujokės. Ne kartą lankėsi lenkų organizuotuose pleneruose, užmezgė pažintis, kurios vėliau peraugo į konkrečius kūrybinius projektus. O svarbiausia – įgijo draugų. Tokių kaip dailininkai Marekas ir Malgosia Stanielevičiai, įsitikinę, kad visų bendradarbiavimų ir miestų bei valstybių draugystės pradžia yra ne kas kita, kaip kultūra.
Marekas ne kartą buvo Lietuvoje, o po viešnagės Kaune karštai užsidegė troškimu iš mūsų miesto į Vroclavą atgabenti du ypatingos vertės dalykus – senuosius lietuviškus kryžius ir Liudo Truikio kūrybinį palikimą. Atgabenti ir parodyti. Kryždirbystės parodą lenkams surengti pasisekė šį rudenį, prieš tai sutarus su M.K.Čiurlionio muziejumi, saugančiu neįkainojamą mūsų tautos meno palikimą. Liudui Truikiui keliauti į Lenkiją eilė kol kas neatėjo. O Vroclavas dar laukia M.K.Čiurlionio.
Savo gimtinėje Marekas surengė nemažai lietuviško meno parodų. Jis pagelbėjo ir L.Drazdauskaitei su G.Gučaite per Kauno dienas Vroclave pristatyti naujausius kūrinius. Eksponatų, tarp kurių dominavo piešiniai bei kiti kūriniai, kaip pagrindinę medžiagą naudojant rankų darbo popierių, kelionę iš Lietuvos į Lenkiją finansavo lenkai.
Praėjusio penktadienio dienotvarkė kauniečiams Vroclave buvo labai turtinga įvykių ir renginių. Vienas iš jų susilaukė išskirtinio vroclaviečių dėmesio. Vroclavas, anot kažkada mūsų dailininko ir kryžių rinkėjo Adomo Varno pasakytų žodžių, „susirgo kryžiais”, nes kauniečiai Architektūros ir archeologijos muziejuje pristatė M.K.Čiurlionio dailės muziejaus parodą „Senoji Lietuvos kryždirbystė”. Pristatant unikalius tautinio meno pavyzdžius, kuriuos UNESCO pripažino saugotinu kultūros paveldu, oficialios Kauno delegacijos vadovas miesto mero pirmasis pavaduotojas Antanas Adolfas Balutis prasitarė: „Norėčiau, kad Vroclavo gyventojai, žvelgdami į tuos senutėlius liaudies meno kūrinius, pamąstytų, ką galvojo lietuvis valstietis savo iškilmių dieną statydamas kryžių. Ar jis dėkojo Dievui, ar tikėjo, kad ir ateities kartoms bus tas kryžius brangus?”
Kai skamba muzika
Nei balto, nei kitokio pavydo iš mūsų delegacijos narių lūpų lenkai tikrai neišgirdo, nors rodė mums daug žavių architektūros ir istorijos paminklų, o ekskursiją po Vroclavą vedusi gidė ponia Beata vis kartojo: „Tai – geriausia Europoje, tai – aukščiausia, tai – gražiausia, didžiausia, seniausia”. Kauniečiams miela ir sava Baltoji gulbė, kad ir keletu šimtmečių jaunesnė už raudonų plytų sumūrytą iškilią Vroclavo rotušę. Na, gal greta jos plytinčių aikščių, pulsuojančių gyvybe ir dieną, ir naktį, būtume galėję pavydėti, bet kai naktinėtojai, paryčiukais traukdami girtas dainas, grįžta namo, o per viešbučio langą nesiliauja triukšmas, kad juos kur griausmas…
Rotušė – greta Vroclavo savivaldybės. Čia, kaip ir mūsiškėje Rotušėje, civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas iškilmingai palinki laimės jaunavedžių poroms. Čia priimami garbingiausi svečiai, rengiamos parodos, koncertai. Prie Rotušės skiriami pasimatymai, nors, atrodo, tam aplink pakanka ir kitų mielų bei jaukių vietų, bet Rotušė – traukos centras, populiarumo statusą įgijęs per keletą šimtmečių. Ir tada, kai Vroclavas buvo valdomas čekų, ir tada, kai – prūsų (lenkai miestą atgavo po 600 metų pertraukos, 1945-aisiais), ir dabar.
Prieš Kauno delegacijos pagrindinį vakarą Vroclavo rotušėje susikaupę buvo Kauno kvarteto „Collegium” muzikantai ir fleita grojantis Kauno simfoninio orkestro direktorius Algimantas Treikauskas. Ne mažiau jaudinosi „Ainių” solistai Gitana Lapinskaitė ir Rytis Janulionis su visa Jono Urbono vadovaujama grupe. O juk, atrodo, – tiek koncertuota, tiek šalių aplankyta ir tiek aplodismentų girdėta… Tai ką kalbėti apie jaunimą iš Zitos Vaškelienės vadovaujamo „Gijelės” šokėjų kolektyvo, kurio kūrybinė biografija nėra tokia turtinga, kaip profesionalių menininkų. Tuo tarpu kita mūsų miesto atstovė – Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė, lyg kokią maldą, prieš koncertą sau kartojo Adomo Mickevičiaus eiles, skirtas Kaunui. Paskui tos eilės nuskambėjo lietuvių ir lenkų kalbomis: L.Navickienė buvo vakaro vedėja.
Daugybė komplimentų Kaunui skambėjo per visus oficialius ir nelabai oficialius susitikimus. Įvairių įvairiausių, netgi toks, kokį pasakė Vroclavo vicemeras Jacekas Osovskis. Jis pradėjo iš labai toli: „Buvo laikai, – sakė vienas iš dvigubai už Kauną didesnio miesto vadovų, – kai lietuviai buvo užėmę Krokuvos pilį. O šiandien Kaunas užėmė Vroclavą. Ir abiem atvejais lenkai patenkinti”.
Ne kartą lankęsis Kaune („nusilenkiau prie Kardinolo Vincento Sladkevičiaus kapo, buvau susitikęs su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, aplankiau muziejus, kurių jūs tikrai gerų turite, mačiau jūsų teatrų spektaklių, kai kuriuos ir į Vroclavo teatrų festivalį buvot atvežę”), vicemeras planuoja jau naujus asmeniškus savo ar oficialių Vroclavo savivaldybės delegacijų vizitus mūsų mieste. Jo nejaudina dabar vykstančios savivaldybių rinkimų kampanijos Lenkijoje baigtis, nes įsitikinęs ir toliau liksiąs vienu iš miesto vadovų. Bet ponas Osovskis prasitaria nerimaująs dėl situacijos už mūsų valstybių rytinių sienų. Jei ji pablogėtų, tai ir žmonių, ir miestų draugystei iškiltų kliūčių.
Tik rotušė – ne ta vieta, kad apie tai, „kas būtų, jeigu…” kalbėtume. Vroclavo rotušėje skamba didinga V.A.Mocarto muzika. Ją keičia lietuvių kompozitorių Zitos Bružaitės ir Giedriaus Kuprevičiaus kūryba. Po kvarteto prasideda „Ainių” metas, netrukus smagiu šokiu ima suktis „Gijelė”. Dalijamos dovanos tiems, kurie organizavo Vroclave kauniečių vizitą, kurie jį parėmė ir viską padarė, kad Kauno dienos šiame didingame savo viduramžių architektūra mielų žmonių mieste kuo sklandžiau praeitų.
Nuo Liublino unijos iki Europos Sąjungos
Lenkiją ir Lietuvą jungia ne tik bendra istorija ar kaimynystė, bet ir bendri siekiai, draugystė. Po aukščiausiu lygiu įvykusių pastarojo meto susitarimų mūsų valstybes netruks sujungti ir vieninga energetinė sistema. Tačiau, anot Lietuvos konsulo Lenkijos Respublikoje Jono Kindurio, ne mažiau svarbios ir dvasinės jungtys, kurių nei pasversi, nei pamatuosi.
Lietuvos kultūros dienos Lenkijoje, konsulo žodžiais tariant, ne atsitiktinis reiškinys. Šešiolika didžiausių Lenkijos miestų Lietuvoje turi miestus partnerius. Todėl pats ambicingiausias, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kultūrinis projektas kaip tik ir susijęs su kaimynine valstybe. Ir jis skiriamas diplomatinių santykių atnaujinimo tarp Lietuvos bei Lenkijos 15-osioms metinėms.
Nors oficialiai Lietuvos dienų Lenkijoje, kurias globoja abiejų šalių prezidentai, baigtis skelbiama gruodžio mėnesį, tačiau dalis renginių persikels ir į kitus metus, jie tęsis dar ateinantį pavasarį. Tai – didžiausias iš kada nors vykdytų projektų, kuriame dalyvauja 120 kolektyvų (iš viso – 2000 dalyvių). Geri santykiai tarp mūsų valstybių kai kurių užsienio politologų ir politikų nuomone, yra pačios geriausios kaimynystės pavyzdys.
„Kauno miesto savivaldybės bei kitų organizacijų parengta programa, kai Vroclave buvo pristatyta ir miesto kultūra, ir ekonomika bei turizmo galimybės, – teigia Lietuvos konsulas J.Kindurys, – viena iš didžiausių. Manau, ji ne tik sustiprins bendradarbiavimą, bet ir gražiai pasitarnaus, kaip sektinas pavyzdys kitiems miestams pradėti draugauti. Per kultūros mainus griaunami stereotipai, užpildomos žinių apie kaimynus spragos ir ateina supratimas: mes turime vieni kitus pažinti, pamatyti, išgirsti”.