Teatrologė S.Burneikaitė pirmuoju lėlininku vadina Dievą
Skudurinės Onutės įspaudas visada lieka pagalvėje šalia vaiko galvos. Lėlėmis ir manų koše su cinamonu kvepia vaikystė. Kiekvienas ruduo apverkia vis tolyn nubėgantį laiką. Pasiklysta rūkuose lėlės, atsilieka nuo skubančių į didelių žmonių pasaulį vaikų. O gal ir joms yra vietos jame?
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre prieš savaitę duris atvėrė lėlių paroda iš Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių muziejaus fondų. Parodoje – subrendusios, pergyvenusios sovietinį režimą lėlės. Lėlės su sudėtinga „kaulų” struktūra. Lėlės, išsaugojusios dvasią ir laukiančios judesio blyksnio, kad atgytų ir pasektų dar vieną savo pasaulio tvėrimo pasaką.
Profesionaliojo Lietuvos lėlių teatro 70-mečio proga surengtos parodos ir kartu su ja vyksiančių edukacinių renginių kuratorė – lėlių gyvenimo ženklais besidominti teatrologė Salomėja Burneikaitė. Plazdantis kavos kvapas delnuose ir jauki pokalbio gija, verpiama su ta energinga moterimi, nuo vaikystės akimirkų išsivynioja iki pat šiandieninės Klaipėdos, kur rudenėjant balkonuose vis dar žydi petunijos.
– Tai kaip viskas prasidėjo?
– Esu kilusi iš Telšių. Taip įdomiai susiklostė, kad patekau į Telšių Žemaitės liaudies teatrą. Ten ir mano tėtis vaidino. Pirmasis spektaklis buvo „Auksinis raktelis”, vaidinau vėžlienę Tortilą. Tokia istorija, kaip Buratinas atranda lėlių teatrą. Tada man tas lėlių teatras atrodė visai nereikalingas. O dabar… Lyg kažkokių vaikystės ženklų išsipildymas.
– Kaip iš Telšių atsidūrėte uostamiestyje?
– Į Klaipėdą atvykau iš Vilniaus. Pirmas ženklas ar likimo dovana buvo tas mažas vaidmuo Telšiuose. O kitas Vilniuje, kai konkurso būdu patekau į „Lėlės” teatrą. Taip išsipildė mergaitės svajonė tapti aktore – staigiai, net nesuvokiau, nes buvo tik 17 metų. Labai anksti supratau, kad savo gyvenime noriu teatro. Atrodė, kad be jo negalėčiau gyventi. Dabar gal ir galėčiau (juokiasi). Bet man labai įdomūs lėlių teatro raiškos būdai, lėlių teatro rafinuotumas, lėlių teatro žmonių unikalumas ir sugebėjimas jausti vieniems kitus. Žavi lėlininkų sugebėjimas kurti ir laviruoti savo pasaulėlyje, jame gyventi susikalbant su kitais pasaulėliais. Taip pat dar ir lėlių teatro filosofija, kuri tikrai nėra vaikų žaidimai.
– Kaip Jūs pati pamilote lėles?
– Sakoma, jei tau duoda liniuotą popieriaus lapą – rašyk skersai. Man visada buvo įdomu atrasti, tyrinėti. Tad tas įsimylėjimas atsitiko tiesiog taip, kad vienu momentu pamačiau, jog jau esu tame.
Šiaip esu pastebėjusi, kad žmonės mano, jog lėlės yra tik tai, ką darželyje ant rankytės užsimauna.
Beje, studijavau teatrologiją. Bandžiau pritaikyti savo žinias, kažkur jas panaudoti. Kai Klaipėdos lėlių teatro režisierei Jūratei Januškevičiūtei pasakiau, kad studijuosiu teatrologiją, ji labai nudžiugo. Vaidinti ir režisuoti visi mokėjo, reikėjo kažko, kas mokėtų kontekstus nagrinėti.
Važiuoju į respublikinius ir tarptautinius festivalius. Tai leidžia pajusti pasaulinį kontekstą. Jei radai savo sritį – reikia tapti jos specialistu.
– Sakote, kad žmonės mano, jog lėlė nėra kažkas ypatinga. Gal kaip tikra lėlių specialistė išduosite, kas iš tiesų yra ta lėlė?
– Padarysiu ekskursą. Balys Lukošius, Vilniaus „Lėlės” teatro įkūrėjas, yra pasakęs: „Lėlės – tai tokia rafinerija”. Kol nepatenki į tą pasaulį ir netampi profesionalu, tol nesuvoki, kas tai yra. Galima daug kam pasakoti, bet tai yra vien tik žodžiai. Štai nuvažiavome į festivalį Bialistoke, o ten visi tylūs, ramūs, be jokių aikštijimųsi, apgaubti ypatingos auros. Mūsų lėlių teatro meno vadovė Gintarė Radvilavičiūtė sako susižavėjusi: „Kokie tie lėlininkai rafinuoti”… Įsivaizduojate?
– Minėjote, kad lėlių teatras turi specifinę filosofiją. Kokia ji?
– Tie, kurie dirba praktiškai, iš pradžių nesigilina. Reikia padaryti spektaklį, spektakliui reikia lėlės, paaiškėja, kad ta lėlė turi kažkur gyventi. Tai – scenografija. Kai scenografiją reikia sujungti su lėlėmis, reikia priežasčių, kodėl tai dera. Kai pradedi studijuoti teoriją, istoriją, pamatai, kad yra mažytis pasaulis, kosmosas, kad lėlė yra kultūros modelis, kad tai yra ženklas, metafora, simbolis. Kad tai yra ne vaikų žaislas, kad žmonija savo vaikystėje nuėjo tokį pat kelią, kaip ir vaikas pradėdamas žaisti su kažkuo, su sudvasintu daiktu.
Kaip žmonija nuėjo savo kelią, taip ir lėlių teatro pirmieji ženklai yra etninėje kultūroje. Tada niekas jų nevadindavo lėlėmis. Tai atsirado vėliau, kai atsirado teorija.
Iš tiesų galima pastebėti, kad lėlė egzistuoja nuo pat žmonijos gimimo. Dievas yra pirmasis lėlininkas, nulipdęs iš molio žmogeliukus.
Lėlė yra vaikams. Bet kitas dalykas yra lėlininko ir lėlės santykis, tėvo ir vaiko santykis ir tik tada lėlė. Jei pastebėjote, Klaipėdos lėlių teatro emblemoje yra trys figūros – Dievas, žmogus ir lėlė, arba tėvas, vaikas, lėlė. Tai yra tęstinumo ženklas, gyvenimo būdo perdavimas.
– Kuo ypatinga Jūsų parengta lėlių paroda?
– Iš Kauno atvežtos lėlės yra sukauptos nemenkomis pastangomis. Tarybiniais laikais po spektaklio visą inventorių – lėles, dekoracijas reikėdavo sunaikinti. Tad didelis kelias nueitas, kad jos būtų išsaugotos. O ten lėles išsaugojo nuo pirmojo spektaklio.
Pagrindinė eksponatų dalis yra lazdelinės lėlės. Nes sovietiniais laikais pagal taisykles galėjo būti tik vieno tipo lėlės. Svarbus momentas, kad prie daugumos eksponuojamų lėlių yra prisilietęs Kauno lėlių teatro konstruktorius Algis Kumpikas. Jis – vienas gerbiamiausių lėlių teatro meistrų Lietuvoje.
Tos lėlės gali turėti labai paprastą mechanizmą, bet atvežtosios yra labai sudėtingos, vadinamosios gapitinės lėles. Reikia išmanymo norint jas valdyti. Atvažiuos aktorė Elena Žekienė, ji ir demonstruos jų veikimo principus.
Rengdama šią parodą, o ji yra projekto „Lėlės kaip žmonės” dalis, turėjau būtent tokią idėją parodyti viską, ką geriausia paveldėjome iš sovietinių laikų. Svarbiausia, kad yra daug programėlių darželinukams, mokiniams, studentams, suaugusiesiems, net žmonėms iš pabėgėlių centro. Kalbės Klaipėdos universiteto dėstytojai, lėlininkai.
– Minėjote, kad tenka pakeliauti po lėlių teatrų festivalius. Kokie esminiai ženklai užsienio lėlių teatrų veikloje?
– Yra Rytų ir europinė tradicija. Pavyzdžiui, iš Rytų ateina šešėlių teatro tradicija. Europoje plačiai naudojamos naujosios technologijos, o Rytuose labiau klesti tradicinis lėlių teatras.
Mūsų teatras – pakankamai aukšto lygio, ne gėda pasirodyti Europoje. Tik gaila, kad sunku būti pranašu savo žemėje.