Dmitrijus Dmitrijevičius Šostakovičius buvo muzikos maištininkas, išvytas iš Maskvos ir buvusio Leningrado konservatorijų dėl „žemo profesionalumo lygio”, ir „kompozitorius Nr. 1”. Jis patyrė Stalino arešto baimę ir lėkštus partijos garbstymus, išgyveno du infarktus, keistą raumenų ligą ir norą nusižudyti.
Uždara nekalbi Irina Šostakovič, didžiojo muziko žmona, sutiko pasikalbėti apie savo vyrą.
Apie jus jis rašė: „Mano žmona – Irina Antonovna… ji labai gera, protinga, linksma, paprasta ir simpatiška. Nešioja akinius ir neištaria raidžių l ir r.” Ir dar: „Ji turi tik vieną didelį trūkumą: jai dvidešimt septyneri metai.” Skirtumas praslinko. Koks jausmas, kad jūsų vyrui – 100 metų?
Nieko ypatinga. Tik tai, kad jo nebėra. O galėtų dar būti.
Ar būdama šalia Dmitrijaus suvokėte, kad jis yra tragiška asmenybė?
Suvokiau, tačiau kas dabar pas mus nėra tragiška asmenybė, kiekvienas – mūsų laikų herojus.
Tačiau yra asmenybės dydžio skirtumas. Jis su jumis kalbėdavosi apie tai, ką išgyveno?
Kartais šį tą, tačiau kad išpažintų viską – ne. Jis buvo ganėtinai uždaras žmogus, apie save pasakoti nemėgdavo.
O jūs neklausinėjote…
Gali būti, kad ir aš neklausinėjau. Kartą paklausiau, gana nesėkmingai, apie stojimą į partiją. Jis atsakė: „Jei mane myli, niekada apie tai neklausinėk”.
Šiaip kokie gali būti pokalbiai tarp vyro ir žmonos? Pasižiūri – ir viskas aišku. Net iš nugaros. Pagal nugaros palinkimą. Mes buvome artimi: jis sirgo, ir jo gyvenimas ėjo per mane, buvau visą laiką reikalinga.
Jis verkė kada nors?
Kartą, mane tai sukrėtė, kai jį per Tryliktosios simfonijos repeticiją iškvietė CK. Kai grįžome namo, jis puolė ant lovos ir tiesiog pravirko. Pasakė, kad jį privers nedemonstruoti premjeros. Tai įvyko kitą dieną po garsiojo inteligentijos ir Chruščiovo susitikimo.
Dmitrijus Dmitrijevičius – žinomas kompozitorius, o CK visi svarstė uždrausti premjerą ar ne. Kol jis atvažiavo į CK, buvo vis dėlto nuspręsta geriau leisti. O vėliau jau uždrausti.
Jis verkė, kai jį privertė įstoti į partiją. Draugas rašė, kai atėjęs pas Dmitrijų ankstų rytą į svečius, tapo baisios isterijos liudininku. Šostakovičius verkė garsiai, balsu, kartodamas: „Jie seniai mane persekioja, vejasi mane.”
Draugas man priminė, kaip dažnai Dmitrijus kartodavo, kad nestos į partiją, kuri kuria prievartą. Jis nepasirodė susirinkime paskirtą datą. Atėjo kitą ir iš popierėlio skaitė: „Dėl visko, kas manyje yra gero, aš dėkingas…” – vietoj „partijai ir valdžiai” dramatiškai sušuko: „… savo tėvams!”
Kaip jūs susipažinote?
Dirbau literatūros redaktore leidykloje „Tarybinis kompozitorius”, kai ten buvo leidžiama jo operetė „Maskva, Čeremuški”. Vienas iš libreto autorių mano prašymu kai ką pataisė, aš susitikau su jais bei pasiūliau prirašyti dar vieną numerį. Dmitrijus Dmitrijevičius pasakė: „Aš nieko daugiau nerašysiu.”
Praėjo daug laiko. Vyko kompozitorių plenumas, ten grojo Karo-Karajevo simfonines miniatiūras, paprašiau Kompozitorių sąjungos nario, kad mane įvestų. Jis pažadėjo, o vėliau skambina: „Aš negaliu ateiti, paprašysiu Dmitrijaus.”
Jis įvedė. Maniau, jog patrauks savo reikalais, tačiau kompozitorius nuėjo drauge su manimi į salę, atsisėdome ir į tą eilę niekas daugiau neatsisėdo. Tai mane nustebino, visi tik ėjo pro šalį ir žiūrėjo į mus.
Kai jis man pasipiršo, atsakiau, jog tai neįmanoma. Todėl, kad jo vaikai – mano amžiaus. Todėl, kad jis garsenybė – visi kalbės: „Pačiupo”… Praėjo metai, mes nesimatėme. O tada susitikom ir iškart abu suskubome eiti vienas į kitą.
Jūsų netrikdė, kad jis buvo dukart už jus vyresnis?
Žinote, jis buvo labai žavingas. Aišku, kad tokie žmonės pasaulyje pasitaiko retai. Pirmą kartą Mitia susirengė vesti visai jaunas – žinomo filologo dukterį, tačiau jos šeima nesutiko.
Antrąkart – Mitios abejonės buvo tokios stiprios, kad neatvyko į savo ir žinomo juristo dukters vestuves. Po pusės metų jie susitaikė ir susituokė. Gimė du vaikai. Savo žmonai Ninai jis paskyrė jausmingą „Ledi Makbet” muziką.
Stalinas padovanojo jam šimtą tūkstančių rublių…
Stalinas su Šostakovičiumi žaidė katę ir pelę, kaip ir su Bulgakovu ir Pasternaku. Vadui prireikė, kad kompozitorius išvažiuotų į JAV drauge su kultūros veikėjų grupe, tačiau Dmitrijus atsisakė. Stalinas jam pats paskambino. Išgirdęs, kad šis nesveikuoja, pažadėjo atsiųsti gydytoją. Tada Šostakovičius pasakė: „Kam man važiuoti, jei mano muzika uždrausta?” Jau kitą dieną pasirodė nutarimas atšaukti draudimą, paskirtas naujas butas, žiemos vila, automobilis ir šimtas tūkstančių rublių…
Zosčenka kalbėjo apie jį kaip apie žmogų, kankinamą sunkaus vidinio konflikto. Jis nuoširdus, atviras, tačiau tuo pat metu tvirtas, protingas, despotiškas, prieštaringas. Ar sunku buvo kartu gyventi?
Man ne. Su skirtingais žmonėmis ir jis buvo skirtingas. Visi mes gyvenome vėjyje, o drauge ir su įtampa. Dmitrijus buvo peterburgietiško auklėjimo – malonus, santūrus.
Ar jis klausinėjo apie jūsų pačios gyvenimą?
Jis žinojo. Bendrais bruožais. Apie jį patį žiedas traukėsi. Kai iš repertuaro išbraukė „Ledi Makbet”, „Auksinį amžių”, jam priklijuota „liaudies priešo” etiketė, iki fizinio susidorojimo liko tik žingsnis. Areštuoti kai kurie artimieji, draugai.
Kaip Dmitrijus elgėsi su jumis?
Kaip su savo paties dalimi. Kad ir kas nutiktų, žinojome, kad drauge stovime tvirtai ir saugiai. Ir laimės buvo daug.
Iš kur Šostakovičiaus muzikoje sarkazmas?
Pirma, Mitia nuo jaunumės mėgo Gogolį, Saltikovą-Ščedriną, Zosčenką. O antra… iš didelio susierzinimo dėl visos tvarkos.
Kaip Dmitrijus Dmitrijevičius išėjo?
Jis daug metų sirgo, niekas negalėjo rasti ligos priežasties. Kalbėjo, kad lyg ir chroniškas poliomielitas. Tampė po ligonines, pumpavo vitaminus, vertė sportuoti. Praėjus pusei metų – vėl tas pats. Susilpnėjo dešinė ranka ir koja. Kompozitorius labai kentėjo, kai nebegalėjo groti rojaliu. Du infarktai, vėžys. Iš pradžių girdžiau vaistus, vėliau garsus rentgenologas pasižiūrėjęs į tomogramą pasakė, kad nieko jam nėra. Nustojau duoti vaistus. Labai greitai susirinkę daktarai nusprendė, kad jau nieko nebegalima padaryti.
Kai jis išėjo, pagalvojau, jog gyvensiu taip, tarsi jis gyvas, mes dviese ir aš turiu maksimaliai dirbti, kad jam būtų geriau.
Ar nenorite rašyti atsiminimų?
Kartą jis man pasakė: jei rašysi apie mane, iš ano pasaulio pasirodysiu. Kieno koks reikalas, kaip mes gyvenome, kaip mokėjome, taip ir gyvenome.