Į Ievos Simonaitytės bibliotekos salėje surengtą prieš trejus metus žuvusio tapytojo Algimanto Jusionio kūrybos albumo „Kai tapau – aš gyvenu” pristatymą susirinko gausus būrys jo kūrybos gerbėjų, kolegų, buvusių studentų, draugų.
Šia proga iš Paryžiaus atvažiavo ir vyresnioji duktė Rūta, kuri svetur sėkmingai dirba keramikos srityje. Ji atsivežė ir prieš metus gimusią dukrelę Gabiją, kurios senelis jau nepamatė.
Tarp susirinkusiųjų sukinėjosi ir jaunėlė Jusionių duktė Rasa, kuri – savotiška albumo bendraautorė: tituliniame lape išspausdintas jos eilėraštis.
Algimanto Jusionio kūrybą apžvelgusiai vienai albumo sudarytojų (kartu su Violeta Jusioniene) menotyrininkei Kristinai Jokubavičienei teko nelengva našta – skaityti velionio tapytojo tik sau skirtus dienoraščius, kuriuos, pasirodo, jis rašė kiekvieną dieną po kelis kartus, nurodydamas net valandas.
Juose išryškėjo ir A. Jusionio literatūrinis talentas. Menotyrininkė įžvelgė, kad šiais tėčio talentais pasidalijo dukterys – Rūta sėkmingai reiškiasi dailėje, Rasa prasiveržia literatūriniais gabumais.
Labai nedidelė A. Jusionio dienoraščių dalis išspausdinta albume – tarsi tapytojo gyvenimo credo „Kai tapau – aš gyvenu” pagrindimas. Gal niekas net neįtardavo, kaip šis žmogus giliai suvokdavo aplinką, ją vertindavo. Tarkim, pamąstymai apie gyvenimo tiesas – dideles ir mažas.
„Kuriai tiesai tarnauti?” – klausė pats savęs. Ir pats sau atsakė: „Aš renkuosi spalvą”. Dėl spalvų fejerverko drobėse jo kūryba vertinama. Jose nėra pilkos spalvos.
„Pilka spalva nieko nesako”,- rašė jis savo dienoraščiuose. O balta menininko vertinimu – tuštumos spalva. Užtat jo drobėse pilkos neužtiksi, o baltos – labai nedaug. Sugretinus jo pamąstymus ir drobes, jose gali įžvelgti kur kas daugiau nei vertindamas tik koloristiką.
A. Jusionis nuo 1996 m. vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriui, nuo 1992 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentams, daug bendraudavo su kolegomis, aktoriais, rašytojais. Tačiau tas bendravimas, kaip vaizdžiai sulygino rašytojas Juozas Šikšnelis, buvo tarsi susitikimas greitkeliuose, kuriuose negalima sustoti.
„Albumas – tarsi stotelė. Puiku, kad jis išleistas. Bet būtų nuostabu, kad kūryba būtų įprasminama ir apvainikuojama ne tuomet, kai žmogus jau iškeliavęs Anapilin, o kol jis gyvas ir galėtų džiaugtis kartu su visais”, – kalbėjo menotyrininkė K. Jokubavičienė.
Vakaro metu kiekvienas, prisiminęs A. Jusionį, uždegė spalvingas žvakes. Tarp jų pilkos spalvos nebuvo…