Lietuva pyktelėjo ant Prancūzijos arba bent jau nemenkai nusivylė ja. Kaip ir daugelis kitų Europos Sąjungos valstybių.
Ypač tai sakytina apie Rytų Europos naujokes, kurios su ką tik pasiekta ES sieja savo sotaus ir saugaus gyvenimo viziją. Prancūzijos ištartas griežtas „ne” bendrijos Konstitucijai kelia grėsmę tokios pragmatiškos vizijos įgyvendinimui. Net jei grėsmė išties nėra reali arba labai didelė, ES naujokės, kaip, beje, ir daugybė senbuvių valstybių, pajuto smarkų diskomfortą. Tai lyg ūmus radikulito priepuolis, galintis po kurio laiko ir praeiti, o galintis ir reikšti sportinės karjeros pabaigą.
Prancūzai dar kartą tapo blogiukais. Tokiais jie jau buvo palaikyti prieš dvejus metus, kai ne tik nesutiko dalyvauti Jungtinių Valstijų vadovaujamos koalicijos invazijoje į Iraką, bet ir diplomatinėmis priemonėmis aktyviai prieštaravo jėgos panaudojimui Artimuosiuose Rytuose. Tokią NATO narės – Prancūzijos poziciją dauguma Aljanso partnerių Europoje sutiko gana santūriai, tačiau Amerikoje kilo pasipiktinimo ir keistų socialinių protestų banga – net prancūzišku vardu vadinamos keptos bulvytės baruose ir kavinėse buvo demonstratyviai pervadintos į „laisvės bulvytes”.
Lietuvoje ar kitose ES valstybėse, kurias nuvylė prancūzų pasirinkimas per referendumą, vargu ar vyks antiprancūziškos demonstracijos arba maisto produktų pervadinimo akcijos. Esame ne tokie užsiplieskiantys kaip sotūs ir savo neklystamumu įsitikinę Užatlantės gyventojai. Juo labiau kad šį kartą kalbama ne apie karą, kuris visada slopina sveiką protą ir iškelia į paviršių karštakošiškas emocijas, – kalbama apie taikios Europos statybą. Tačiau nuoskauda išliks ilgam.
Euroentuziastams itin skaudu, kad prancūzai Europos ekspreso stabdžius paspaudė iš esmės ne dėl to, kad jiems pasirodė, jog ekspresas rieda ne ta kryptimi, o dėl to, kad prancūzams nepatiko tvarka jų pačių tvarkomoje ir prižiūrimoje kupė. Dar likus kelioms savaitėms iki savaitgalį vykusio balsavimo Prancūzijoje jau buvo aišku, kad šios šalies žmonės vargu ar pritars Konstitucijai, nors pagrindinės priežastys, lemsiančios tokį pasirinkimą, bus ne nerimas dėl tolesnės ES plėtros ar nepasitenkinimas dėl šalį užplūdusios pigios darbo jėgos iš ką tik prisijungusių Rytų. Lemiamą vaidmenį čia suvaidino katastrofiškas Prancūzijos prezidento ir vyriausybės nepopuliarumas, nesugebėjimas pažaboti 10 proc. viršijančio nedarbo ir kitos neišspręstos socialinės problemos.
Referendumo priešininkų elgesys prieš balsavimą buvo panašus į šantažą, o pats balsavimas virto kerštu, kurio auka tapo ne Prancūzijos politinis elitas, o visa ES.
Nors Europa atrodė iš anksto esanti pasirengusi tokiam Prancūzijos akibrokštui, tačiau vakarykščiai komentarai bei vertinimai atskleidė, kad įvairaus kalibro ir įvairiems politiniams bei socialiniams sluoksniams atstovaujantys Europos susivienijimo entuziastai iki pat paskutinio momento naiviai tikėjosi Prancūzijos piliečių palankumo Konstitucijos idėjoms. To paties, matyt, tikėjosi ir ES funkcionieriai, nepasirūpinę vadinamuoju „planu B”.
O kadangi nėra jokio atsarginio varianto, veikiama desperatiškai. Vieni tvirtina, kad reikia tęsti Konstitucijos ratifikavimą kitose valstybėse, nepaisant pralaimėjimo Prancūzijoje, nors vienos vienintelės valstybės veto šiuo klausimu reiškia, jog Konstitucija neįsigalios. Tad, nepaisant teorinio likusių 24 valstybių narių karšto pritarimo šiam dokumentui, dabartinį Konstitucijos projektą jau galima padėti ant archyvo lentynos. Juo labiau kad tikėtina, jog rytoj per savo referendumą olandai irgi prisijungs prie prancūzų.
Kitiems kyla minčių kurti „daugiasluoksnę” Europą, kurios modelis galbūt labiau patenkintų įvairių fobijų kamuojamus prancūzus. Tačiau tokio plano įgyvendinimas įtvirtintų valstybių nelygiateisiškumą ir galiausiai ES išsigimimą.
Treti išdidžiai mesteli, kad jeigu jau Prancūzija viską sugadino, tegul dabar pati ir siūlo išeitį iš aklavietės. Tačiau panašu, kad Prancūzijai ir vėl labiau rūpi savi, o ne Europos reikalai. Ji jau pareiškė, kad pakartotinio referendumo dėl Konstitucijos nerengs, ir aptarinėja naujos vyriausybės, turinčios sustiprinti smukusį prezidento Žako Širako autoritetą, sudėtį.
Arūnas Ivaškevičius