Šalies darbo rinkai katastrofiškai trūksta kvalifikuotų darbininkų, tačiau mokesčių mokėtojų ir europiniais pinigais rengiami specialistai dar net nebaigę mokslų verbuojami ir išvežami dirbti svetur. Tad vis garsiau prabylama apie būtinybę grąžinti sovietinių laikų praktiką, kuomet naujai iškepti specialistai, prieš išvykdami daryti karjeros užsienyje, privalėtų bent metus atidirbti kurioje nors Lietuvos įmonėje.
Panevėžio darbo rinkos mokymo centro vadovas Valentinas Masilionis pripažino, kad jis asmeniškai neturįs įrodymų, jog įdarbinimo agentūros verbuoja besimokančius žmones dar kursuose.
„Jeigu valstybė už besimokančiuosius moka pinigus, logiškai mąstant, jie turėtų kaip nors valstybei už tai atsilyginti. Tačiau aš į tai žiūriu kitaip. Ką darbdavys pats daro, kad jo darbuotojas įgytų aukštesnę kvalifikaciją? Nenoriu teigti kategoriškai, kad nėra tokių verslininkų, siunčiančių pavaldinius tobulintis, kelti kvalifikaciją ar įsigyti kitą specialybę. Jų yra nedaug. Mano nuomone, darbdavys turėtų rūpintis darbuotojų gerove”, – samprotauja V.Masilionis.
Anot pašnekovo, kursus lankančiųjų yra trys kategorijos: vieni į mokymo centrus ateina savo iniciatyva ir moka už mokslus patys, kitus siunčia valstybė, kitaip tariant Darbo birža, trečius – darbovietės. „Mes darbo vietų nekuriame, mes tik mokome žmones. Jei pas mus pasitobulinęs pilietis reikalingas užsienio darbo rinkai, vadinasi, dirbome ne veltui. Kita vertus, jei darbadavys siunčia darbuotoją į mokslus, jis, sumokėjęs už kursus, tikisi, kad pavaldinys grįš. Kita vertus, tai kvepia vergove: atseit investavau už tave pinigus, būk mielas, atidirbk. Be to, nekaltinkim agentūrų. Jei žmogus neranda darbo čia, agentūros rasti darbo užsienyje. Jei darbo jėga nuteka svetur, 51 procentu kalti darbdaviai”.
Nesueina galai
Direktorius nepašykštėjo ir patarimų darbdaviams. Jo manymu, verslininkai turėtų rodyti iniciatyvą, kuriant mokymo programas: „Kas trukdo darbdaviui ateiti į mokymo centrus ir ieškoti būsimų darbuotojų? Aš įsivaizduoju procesą taip: ateina verslininkas su prašymu, kad mes rekomenduotume kelis jam reikalingus būsimus darbuotojus ir kad darbuotojas būtų parengtas pagal jo pageidavimus, pasiūlo kai kuriuos mokymo proceso pakeitimus. Deja, tokių darbdavių yra vienetai”.
Pokalbį Darbo rinkos mokymo centro direktorius baigė retoriškai: „Nesuprantu vieno – jei kvalifikuotas specialistas nereikalingas mums, o užsienio darbo rinkai jis tinkamas, galai nesueina”.
Prievarta nesulaikysi
Darbdavių interesams atstovaujančių Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, kurių viena sričių yra profesinio rengimo reguliavimas, generalinis direktorius Vytautas Kazakevičius sako, kad prievarta darbuotojo nesulaikysi.
„Esame apie tai diskutavę su verslininkais. Mano nuomonė yra dvejopa. Jei verslininkas, siųsdamas darbuotoją į mokslus, į jį investuoja daug pinigų, jis, be abejonės, suinteresuotas, kad darbuotojas po mokslų grįžtų atgal. Pasitaiko atvejų, kad žmogus, baigęs mokslus ir įgijęs specialybę, nebegrįžta pas darbdavį, motyvuodamas tuo, kad rado kitą darbo vietą. Reikia pripažinti, kad žmogaus prievarta nesulaikysi. Mano nuomone, abi pusės teisios. Kita vertus, mes negalime dirbtinai reguliuoti darbo rinkos”, – PB sakė direktorius.
Kvepia sovietmečiu
PB kalbintas nepanoręs prisistatyti vairuotojų kursus lankantis jaunuolis nusistebėjo: „Prievarta nieko nepadarysi. Sutinku, kad toks sprendimas – akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas. Pavyzdžiui, aš pats moku už kursus, taip pat mokėjau ir už mokslus universitete, ir mano teisė rinktis, kur dirbti – čia ar svetur. Valstybė turėtų rūpintis šalies piliečiais – didinti algas, kurti darbo vietas. Tada žmonės ir nebėgs iš Lietuvos. Kita vertus, kas gali mane priversti atidirbinėti? Juk ne sovietmetis. Toks priverstinis atidirbimas – sovietinė atgyvena”.