Naujojo nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės stratego laukia labai sunki misija
Kas taps naujuoju Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu? Šis klausimas, atsistatydinus Antanui Sireikai, tapo svarbiausiu Lietuvos krepšinio mėgėjų diskusijų objektu. Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas teigė, kad jis yra numatęs keturis kandidatus, tačiau jų neįvardijo.
Kitais metais vyksiančiame Europos čempionate Lietuvos krepšininkų laukia sunki misija – jame prasidės kova dėl olimpinių kelialapių.
Tarp kandidatų – žinomi specialistai
Krepšinio kuluaruose, svarstant galimas kandidatūras į Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio postą, minimi penki specialistai – Šarūnas Sakalauskas, Ramūnas Butautas, Rimas Kurtinaitis, Rūtenis Paulauskas ir Kęstutis Kemzūra. Neaišku, kuris iš jų nepatenka į LKF prezidento V.Garasto minėtą keturių pretendentų sąrašą.
V.Garastas atvirai sakė, kad jam priimtiniausias šioje situacijoje būtų Jonas Kazlauskas. Tačiau geriausiu Lietuvos krepšinio treneriu vadinamas specialistas iki 2008 metų turi sutartį su Kinijos krepšinio federacija, todėl nerealu tikėtis, kad jis, viską metęs, grįžtų į Lietuvą.
Naujasis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris turėtų paaiškėti dar šiemet. Tačiau kol kas neaišku, kaip jis bus renkamas – konkurso keliu ar, rekomendavus Lietuvos trenerių asociacijai, LKF vykdomojo komiteto sprendimu.
„Kauno diena” pakalbino visus pagrindinius kandidatus į Lietuvos rinktinės trenerio pareigas.
Apsispręstų po pokalbio su LKF vadovais
Brėmerhafeno „Eisbaren” komandos vyriausiasis treneris Š.Sakalauskas sakė sunkiai spėjantis sekti pastarųjų savaičių įvykius, todėl truputį nustebo išgirdęs, kad yra minimas kandidatu į rinktinės trenerio postą.
46 metų lietuvis, dirbęs Vilniaus „Sakalų” ir „Lietuvos ryto” vyriausiuoju treneriu, jau šeštus metus dirba Brėmerhafene. Šį pavasarį jis buvo pripažintas Vokietijos metų treneriu. Prie „Eisbaren” vairo stojęs tuomet, kai komandai grėsė iškritimas iš antrosios bundeslygos, Š.Sakalauskas atvedė komandą į Vokietijos elitą.
„Kiekvienam treneriui dirbti Lietuvos rinktinėje yra didelė garbė. Tai – pripažinimas, garbė ir atsakomybė. Imdamasis tokio darbo, treneris turi įvertinti visus šiuos dalykus. Mes visi ir dirbame dėl to, kad įrodytume tai, ką žinome. Visi treneriai nori treniruoti kuo geresnes komandas. Ar aš ryžčiausi šiam darbui, konkrečiai galėčiau atsakyti tik po pokalbio su LKF vadovais ir vykdomojo komiteto nariais. Norėčiau žinoti, ką jie galvoja ir kaip įsivaizduoja rinktinės ateitį. Todėl nenoriu bėgti įvykiams už įvykių ir skubėti sakyti, kad taip, aš noriu būti rinktinės treneriu. Manau, pirmiausia jie turi priimti sprendimus ir apsispręsti dėl kandidatų, o tuomet būtų ir mano atsakymas. Dabar negalėčiau pasakyti, ar šio darbo labai noriu ir ar sutikčiau jį dirbti”, – kaip visada gerai apgalvodamas kiekvieną savo žodį „Kauno dienai” kalbėjo Š.Sakalauskas.
Reikės sugrąžinti trenerio autoritetą
Paprašytas pakomentuoti iš šalies pastarųjų savaičių Lietuvos krepšinio įvykius, Š.Sakalauskas sakė: „Krepšinis visada domino ir domina daugelį žmonių Lietuvoje. Sėkmės ar nesėkmės, geresnio ar blogesnio žaidimo atveju, visuomet yra ir patenkintų, ir nepatenkintų. Tik šiuo atveju viskas iškilo į viešumą svarstant, ką galbūt reikėtų keisti. O pamąstymų, ypač po pralaimėjimų, ką reikėtų daryti geriau, visuomet buvo. Tikrai nematau didelių bėdų. Yra tik darbiniai reikalai, kuriuos galima išspręsti. Krizė būtų, jeigu mes nelaimėtume pergalių. Pergalių pasaulio čempionate buvo, užimta vieta nebuvo bloga, tik žaidimo kokybės norėjosi geresnės. Bet kiekviena organizacija turi savų paslapčių, todėl, mano manymu, žaidimą reikėjo išgvildenti pirmiausia trenerių asociacijoje, po to – federacijoje ir tuomet priimti sprendimus. Šiuo atveju labiausiai nukentėjo trenerio autoritetas ir tam, kuris ateis į jo vietą, bus sunku. Pirmiausia jam reikės pakelti trenerio autoritetą žmonių ir žaidėjų akyse”, – sakė Š.Sakalauskas.
Beje, „Kauno dienai” jis yra sakęs, kad savo ateitį sieja su Lietuva, o Vokietija jam yra tik darbo vieta.
Kaunietis nebijotų imtis atsakomybės
42 metų Rygos ASK klubo vyriausiasis treneris R.Butautas, 2005 metais atvedęs Lietuvos jaunimo rinktinę į pasaulio čempionato viršūnę, niekada neslėpė savo ambicijų kilti karjeros laiptais kuo aukščiau ir Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio pareigos taip pat yra vienas jo tikslų.
„Tai, kad esu minimas tarp kelių kandidatų, manau, yra mano profesionalumo įvertinimas ir dėl to malonu. Antra vertus, tai būtų didelė atsakomybė, ypač žinant, kokia situacija šiuo metu yra susiklosčiusi. Bet aš atsakomybės nesikratyčiau ir jeigu bus skelbiamas konkursas, jame dalyvaučiau”, – tvirtino kaunietis.
R.Butautas mano, kad pirmiausia reikėtų sugrąžinti į Lietuvos rinktinę joje atsisakiusius žaisti krepšininkus: „Bet kurio rinktinės treneriu tapusio specialisto pirmoji užduotis būtų surinkti visus stipriausius Lietuvos žaidėjus. Juos įkalbėti atstovauti savo šaliai, motyvuoti ir iš jų išreikalauti. Šiuo metu tapti rinktinės treneriu būtų labai sunku, nes krepšinio žmonės yra supriešinti, o kitais metais laukia labai svarbus Europos čempionatas. Bet kiekvieno trenerio svajonė yra dirbti su kuo stipresne komanda pasiekti kiek įmanoma aukštesnių laimėjimų. Aš pasistengčiau šį šansą išnaudoti”.
Pasiteiravus, kur, jo manymu, slypėjo didžiausios Lietuvos krepšininkų problemos, R.Butautas atsakė: „Man būtų neetiška kritikuoti kolegas. Bet nebuvo vienos kažkokios priežasties, dėl kurios nukentėjo žaidimo kokybė. Jų buvo daugiau. Bet konkretizuoti nenorėčiau. Labai gerbiu Antaną Sireiką kaip žmogų ir trenerį, todėl daugiau nebereikia pilti alyvos į žibalą”.
Dabartinės padėties nesureikšmina
46 metų Permės „Ural-Great” ekipos strategas R.Kurtinaitis jaučiasi subrendęs Lietuvos nacionalinės komandos stratego pareigoms. Buvęs Lietuvos jaunimo iki 20 metų rinktinės treneris iš šių pareigų atsistatydino vasarą, kai jo auklėtiniai liko be apdovanojimų Europos čempionate.
Buvęs auksinių „Žalgirio” laikų krepšininkas, olimpinis čempionas ir prizininkas, visoms savo treniruojamoms komandoms keldavęs tik pačius aukščiausius tikslus, nesureikšmina dabartinės Lietuvos krepšinio situacijos. Tačiau, jo manymu, užmiršus visus nesutarimus būtina kuo greičiau pradėti rengtis 2007 metų Europos čempionatui.
R.Paulauskas į rinktinę nesiveržia
„Gerai, kad esu minimas tarp kandidatų į Lietuvos rinktinės trenerio pareigas, nes mano vadovaujama rinktinė šiemet pasirodė geriausiai iš visų Lietuvos komandų”, – sakė Maskvos srities „Dinamo” komandos ir Lietuvos jaunių rinktinės strategas R.Paulauskas.
35 metų treneris yra jauniausias iš visų minimų pretendentų. Šią vasarą jo vadovaujama Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinė tapo Europos vicečempione.
Tačiau apie darbą Lietuvos vyrų rinktinėje R.Paulauskas teigia kol kas negalvojantis: „Pirmiausia dar negavau jokio pasiūlymo, kurį galėčiau svarstyti. Kol kas girdžiu tik sklandančias kalbas. Be to, kalbama, kad rinktinės treneriu turėtų būti specialistas, dirbantis Lietuvoje ir netreniruojantis klubo, susipažinęs su situacija. Aš darbą „Dinamo” klube labai branginu, atsiduodu jam nuo ryto iki vakaro ir greičiausiai nedalyvaučiau konkurse. Dar vienas svarbus dalykas – jaunas rinktinės treneris, turiu galvoje save, nebūtų pats geriausias sprendimas galvojant, kaip sukviesti geriausius žaidėjus, kaip pakelti rinktinę iš dabartinės padėties. Manau, naujasis treneris turi būti ilgiau dirbęs ir vyriausiuoju treneriu, ir pažįstamas su dabartiniais geriausiais Lietuvos krepšininkais. Aš pats turiu nuomonę, kas turėtų tapti naujuoju rinktinės treneriu, bet dėl etikos sumetimų jos nepasakysiu. O aš galbūt pagalvočiau apie darbą rinktinėje vėliau, kai į ją ateis dabartiniai jauniai, su kuriais pasiekėme gerų rezultatų”.
Galimybes vertina atsargiai
Kad jaunas amžius gali tapti kliūtimi treniruoti rinktinę, mano ir 36 metų K.Kemzūra, Trevizo „Benetton” komandos treneris asistentas, nuo 2005 metų dirbęs ir Lietuvos rinktinėje.
Vyriausiojo komandos trenerio pareigas jis yra ėjęs pusmetį „Lietuvos ryte”, kai iš jo pasitraukė J.Kazlauskas.
„Malonu, kad esu minimas tarp pretendentų tapti rinktinės treneriu. Tai – jau įvertinimas. Iš tiesų vadovauti Lietuvos rinktinei ir su ja ką nors laimėti yra viena mano svajonių. Tik negalėčiau pasakyti, ar šis momentas būtų pats tinkamiausias mano siekiui įgyvendinti, – kalbėjo K.Kemzūra. – Be abejo, mano amžius, jeigu ir nebūtų kliūtis, tačiau pliusų tikrai nepridėtų. Bet niekas negimė mokėdamas ir jaunystė ne visada kenkia karjerai. Bet man apie save sunku kalbėti, bent jau palaukime, kol iš tiesų bus įvardyti galimi kandidatai į A.Sireikos vietą”.
Dvejus metus rinktinėje dirbęs su A.Sireika K.Kemzūra atsisakė kalbėti apie didžiausias rinktinės problemas. Jis tolerantiškai vertino ir žaidėjų atsisakymą atstovauti nacionalinei komandai: „Jų atsisakymo negalima vertinti vienareikšmiai. Žaidėjams trūksta poilsio, dėl nuovargio padidėja traumų tikimybė. Reikėtų žaidėjams rinktinėje sudaryti tokias sąlygas, kokias jie turi žaisdami stipriausiuose Europos ir NBA klubuose. Iš smulkmenų daug kas susideda. Taip pat manau, jog FIBA-Europa per dažnai rengia žemyno čempionatus, galbūt svarstytinas ir jų rengimo laikas”.