Nereikia erzinti žmonių
Mykolas Katkus, Viešųjų ryšių bendrovės „VRP/Hill & Knowlton” direktorius:
– Akivaizdu, kad pastaraisiais metais rengiantis euro įvedimui kosmopolitinė ES valiuta suspėjo apaugti mitais, kuriuos sklaidyti sekėsi gana sunkiai. Tai žinant, reikėtų apsispręsti, kas geriau – maksimaliai išsamiai informuoti apie viską, kas susiję su euru, ar palikti sprendimus priimti profesionalams. Čia iškyla tam tikra moralinė dilema. Ar korektiška neigti kainų kilimą, fiksuotą po euro įvedimo kitose šalyse, jei kainos vis vien augs? Ar galima teigti, kad visos euro zonos valstybės krykštauja iš laimės turėdamos eurą, jei kai kuriuose kraštuose iš tiesų pakankamai daug žmonių, nepatenkintų permainomis?
Akivaizdu, kad tuos dalykus lemia žinių ir supratimo stoka, todėl beveik visos diskusijos apie eurą nepadeda ar bent jau lig šiol nepadėjo sumažinti euroskeptikų būrio. Jei Lietuvoje neketinama rengti referendumo euro įvedimo klausimu, galbūt tuomet apskritai neverta veltis į tuščius ginčus ir erzinti žmonių? Galbūt reikia patikėti šią problemą spręsti kvalifikuotiems specialistams, kurie turi mandatą vairuoti visą šalies ekonomiką? Nusprendus, kad euro įvedimas yra politinis reikalas, nereikėtų sukti galvos, kaip nukreipti tautos dėmesį nuo jai nerimą keliančių dalykų ar kaip nors kitaip „užkalbinėti dantis”. Reikia turėti galvoje, kad nė viena rinkos ekonomikos reforma nebuvo populiari, todėl atsakingiems valdžios pareigūnams derėtų aiškiai įvardyti euro privalumus, parengti įtikinamus kontra argumentus euro skeptikams ir prisiėmus atsakomybę dėl šių teiginių darbuotis nesiblaškant. Patirtis rodo, kad kuo daugiau „makaronų” politikai kabina rengdamiesi kokiam nors svarbiam žingsniui, tuo platesne amplitude svyruoja rinkėjų nuotaikų švytuoklė atėjus prie balsavimo urnų.
Abejonių retorika kenksminga
Raimundas Kuodis, Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius:
– Aš atviros diskusijos apie eurą šalininkas, todėl nemanau, kad derėtų nutylėti kokius nors pinigų reformos apsektus. Esu atlikęs pakankamai išsamią studiją apie euro naudą ir galimus minusus, kuri publikuojama interneto svetainėje „ekonomika.org”. Neigiamiems aspektams čia skiriama netgi daugiau dėmesio, tačiau akivaizdu, kad tie minusai nenusveria naudos, kurią visas ūkis gautų įstojus į bendros ES valiutos šeimą.
Politikai, rūpinęsi euro integraciniais procesais, taip pat stengėsi naudoti ekspertų pateiktus argumentus, tačiau susidarė įspūdis, kad norėdami pakoketuoti su skeptiškai nusiteikusia auditorija jie patys pasėjo kai kurių abejonių. Po neigiamo Europos Komisijos ir Centrinio Europos banko atsakymo šių metų gegužę, pasigirdo balsų, esą iškilus dilemai – didinti algas, pensijas bei įvairias socialines išmokas ar įsivesti eurą, buvo pasirinktas pirmasis variantas. Tai visiška demagogija, nes tokios priešpriešos nėra. Kyla abejonių, ar politikų deklaruotas siekis įsivesti eurą iš tiesų buvo nuoširdus.
Kadangi naujasis euro įvedimo horizontas dabar atrodo labai tolimas, o negatyviai euro atžvilgiu nusiteikusių žmonių yra ganėtinai daug, šiuos dalykus stengiamasi nustumti tolyn ir neprisiimti atsakomybės. Kaip tik todėl naujosios euro įvedimo strategijos principai kol kas nėra diskutuojami viešai.
Kita vertus, tokią poziciją galima iš dalies pateisinti. Viešųjų ryšių kampanija, susijusi su euro įvedimu, iš tiesų yra gerokai sudėtingesnė nei ta, kurios pakako stojant į ES. Tarkim, jei laukdami 2004-ųjų gegužės žemdirbiai tiksliai žinojo, kokias išmokas jie gaus iš Bendrijos kišenės, tai dabar kalbama apie ilgalaikę abstrakčią naudą Lietuvos ūkiui. Kadangi euras kitą dieną po įvedimo iš tiesų nė vieno automatiškai nepadarys turtingesnio, daugelis mano, kad verslo sąlygų pagerėjimas asmeniškai jų neliečia tiesiogiai, todėl greičiau stoja į euroskeptikų barikadų pusę.
Manau reikėtų pasistengti, kad atsakymai į klausimą „kas man iš to euro?” būti kitokie, nei šiuo metu.
Euras nereikalauja aukų
Ramūnas Vilpišauskas, Prezidento patarėjas, Ekonominės ir socialinės grupės vadovas:
– Po pirmosios nesėkmės, beldžiantis į euro zonos vartus, politikų pasitikėjimas savo jėgomis iš tiesų gerokai sumenko. Nors argumentai „už” ir „prieš” per keletą pastarųjų mėnesių nepasikeitė, politikai tapo atsargesni. Ar tai teisinga pozicija, man sunkoka komentuoti, tačiau faktas, kad naujojo infliacijos pažabojimo priemonių plano projektas yra laikomas riboto naudojimo dokumentu, stebina.
Asmeniškai aš manau, kad kur kas geriau būtų, jei politikai tiesiog geriau įsigilintų į svarbiausius makroekonomikos dėsnius ir liautųsi priešinti euro įvedimą su tokiais dalykais, kaip atlyginimų augimas ar akcizų didinimas. Pastarasis procesas užprogramuotas stojimo į ES sutartyje kaip bendras netiesioginių mokesčių politikos principas ir su euro įvedimu niekaip nesusijęs. Dabar susiformavęs įspūdis, kad dėl euro reikia kažką aukoti, tačiau taip tikrai nėra. Tai tiesiog racionalios ir protingos ekonominės politikos dalis. Kalbama apie būtinybę atidžiau įvertinti, kokių biudžeto išlaidų augimas yra būtinas, kokių dalykų ar programų galima atsisakyti, kaip sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigus ir t.t.
Kita vertus, žymiai daugiau dėmesio reikėtų skirti tiems dalykams, kurie lig šiol nepagrįstai baugino dalį Lietuvos žmonių. Aš pats esu nemažai važinėjęs po įvairius regionus ir girdėjęs apie kainų augimo baubą. Tačiau ramiai diskutuojant apie tai, analizuojant eurą įsivedusių šalių pavyzdžius, tampa akivaizdu, kad tiesioginio ryšio tarp kainų augimo ir to, kokia valiuta už prekes atsiskaitoma, nėra.
Valdžios dvejonių trukdžiai
Petras Auštrevičius, Seimo narys, Liberalų sąjūdžio lyderis:
– Mano manymu, didžiausią įtaką žmonių pasidalijimui į euro šalininkus ir euro skeptikus turi dviprasmiška valdžios institucijų bei atskirų pareigūnų laikysena. Susidaro įspūdis, kad neturint aiškaus plano ką, kaip ir kada daryti, pasiduodama savaiminei įvykių tėkmei. Tai iš tiesų nėra gerai, nes piniginiai klausimai negali būti sprendžiami stichiškai ar paslapčia nuo žmonių. Paskutiniajame Euro įvedimo komiteto posėdyje, kurio metu svarstyto antiinfliacinių priemonių plano nuspręstą neviešinti negavus visuotinio politinių partijų pritarimo, iš tiesų nebuvo nieko tokio, ką reikėtų slėpti. Jame nėra nei ko nors iš esmės naujo, nei ko nors „nepopuliaraus”. Kaip tik todėl siūlymas pasirašyti susitarimą ir pareikšti paramą kažkokiems būsimiesiems veiksmams stebina – ką ir kaip rengiamasi nuveikti nėra aišku. Netikiu, kad tokia tuščia politinė deklaracija paskatins Vyriausybę energingiau dirbti.
Jei ministrų kabinetas aiškiai ir argumentuotai nurodys, ką ketina daryti, kad šalies ūkis sėkmingai vystytųsi, nebus jokių klampių diskusijų ir prieštaravimų.
Žinoma, turint galvoje faktą, jog maždaug 42 procentai gyventojų euro atžvilgiu yra nusiteikę skeptiškai, kai kurioms partijoms gali kelti pagundą paversti juos savo elektoratu. Tačiau aiškiai nurodžius, kad šalies finansinės sistemos stabilumas ir euras yra tapatūs dalykai, iš tokių politikų būtų atimti koziriai. Deja, kol kas pati Vyriausybė neatsispiria pagundai nereikalingai išlaidauti ir nerodo ryžto siekti griežtos finansinės disciplinos.
Kalbant apie naują euro įvedimo kampaniją, mano manymu, reikėtų visą dėmesį sutelkti tiems tikslams, kuriuos pasiekti padėtų euro įvedimas. Jei tai padės didinti Lietuvos konkurencingumą tarptautinėse rinkose, daugiau uždirbti ir geriau gyventi – abejojančiųjų euro nauda tikrai turėtų sumažėti. Asmeniškai aš neabejoju, kad žmonės atskirs rimtus argumentus nuo spekuliacijų ir pritars eurui.
Juo labiau kad artimiausiu metu bus galima analizuoti į euro zoną priimtos Slovėnijos pavyzdį.