Kol gamtininkai ir verslininkai nesuranda abiem pusėms priimtinų sprendimų, kaip atgaivinti Grybaulios kaime, Varėnos rajone, buvusius žuvininkystės tvenkinius, irsta ne vieną dešimtmetį ten gyvavusi ekologinė sistema
Grybaulioje savo lizdavietes jau apleido kelios poros jūrinių erelių, o migruojantys jų gentainiai aplenkia pamėgtą vietą, prie naujų gyvenimo sąlygų mėgina prisitaikyti dar apie 180 įvairių
rūšių paukščių. Tarp jų yra ir sparčiai nykstančių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Unikalus gamtos kampelis
Miškų apsuptame Grybaulios kaime, esančiame Dzūkijos nacionalinio parko pašonėje, žuvininkystės tvenkiniai įsteigti prieš 30 metų. Jais rūpinosi valstybė. 15 tvenkinių, kurių bendras plotas apie 765 tūkst. hektarų, ilgą laiką buvo auginami karpiai. Dėl to, kad Varėnos rajone vyrauja smėlynai ir vientisi sausų šilų plotai, tvenkinių vanduo buvo labai reikšmingas juos supančiai aplinkai.
Čia susiformavo išskirtinės veisimosi ir mitybos sąlygos įvairių rūšių paukščiams. Grybaulios žuvininkystės tvenkiniai buvo priskirti svarbių Lietuvos pelkių ir seklių vandenų kategorijai bei „Natura 2000” tinklui kaip tarptautiniu požiūriu vertinga teritorija, tinkama saugoti jūriniams ereliams. Tai reiškia, kad valstybė įsipareigojo Europos Sąjungai, kad ši tarptautinės reikšmės saugoma teritorija bus tinkamai prižiūrima ir saugoma.
Ornitologai čia stebėdavo lizdus susisukusias 4 jūrinių erelių poras (dar apie 15 erelių Grybaulioje apsilankydavo migracijos metu), taip pat globaliai nykstančius sparnuočius: griežles ir antis raudes, sakalą keleivį, rudąjį peslį, dirvinį sėjiką, didįjį apuoką, didįjį erelį rėksnį, smailiauodegę antį bei kitus. Be daugybės rūšių paukščių, čia buvo galima sutikti
ir geltonskruosčių žalčių, skiauterėtųjų tritonų. Tvenkiniai buvo vertinami ir kaip viena gausiausių raudonpilvių kūmučių nerštaviečių.
Prieš dvejus metus įvyvendintas Jungtinių Tautų vystymo programos projektas „Grybaulios žuvininkystės tvenkinių pritaikymas paukščių apsaugai ir ornitologiniam turizmui”. Tvenkiniuose buvo įrengtos salaitės paukščiams perėti ir ilsėtis, į medžius įkelta inkilų ir lizdų. Turistams įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, sukurta turistinių takų sistema, pastatyti apžvalgos bokštai, pavėsinės, informaciniai stendai.
Tvenkinių nebeliko
Šiandien panorėjus aplankyti Grybaulios tvenkinius ir pasidžiaugti unikalia gamta bei gyvūnija tektų gerokai nusivilti. Buvusio grožio nebėra. Tik buvusiame pagrindiniame tvenkinyje dar slūgso vandens. Tvenkinių dugnas apaugęs aukšta žole ir krūmokšniais, buvę turistinių maršrutų takai kai kuriose vietose pravažiuojami tik visureigiu. Pavėsinės išdraskytos, informaciniai stendai, suteikdavę žinių lankytojams, tušti, netgi lauko tualetas likęs be sienų: kažkam prireikė lentų.
Iki 2003-iųjų Grybaulios žuvininkystės tvenkiniai priklausė valstybei, o nuo to laiko juos dešimčiai metų išsinuomojo uždaroji akcinė bendrovė „Kabelių žuvis”. Naujasis tvenkinių savininkas Alpis Pauliukevičius nusipirko ir kai kuriuos statinius bei žuvininkystės įrangos.
Valstybinės žemės nuomos sutartyje buvo numatyta, kad pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir veiklos pobūdis – žemės ūkio veikla, taigi bendrovė toliau plėtos žuvininkystės verslą. „Savininkai deklaravo, kad ketina išauginti 72 tonas karpių per metus”, – teigė Alytaus apskrities viršininko administracijos sekretorius Romas Šukevičius. Tačiau nuo praėjusių metų bendrovė nutraukė žuvininkystės veiklą.
Nuostoliai iš žuvininkystės
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl „Kabelių žuvis” atsisakė auginti žuvis – nepalankus vietovės reljefas ir grunto sudėtis Grybaulioje. Skirtingai nei kitose Lietuvos vietovėse, tvenkiniai negali būti užpildomi savitaka iš įrengtų vandens saugyklų – turi būti pripildomi elektriniais siurbliais.
Tačiau dėl laidaus smėlio grunto diduma vandens per sezoną išsifiltruoja per tvenkinių pylimus, dugną ir išgaruoja. Kasmet į tvenkinius reikėdavo iš Grūdos upės pripumpuoti daugiau kaip 6 mln. kubinių metrų vandens, o sezono pabaigoje būdavo išleidžiama mažiau nei pusė.
Tokiam kiekiui vandens pripumpuoti būdavo sunaudojama apie 800 tūkst. kilovatvalandžių elektros. Bendrovė vien už elektrą per metus turėdavo sumokėti apie 200 tūkst. litų.
Susidūręs su tokiomis problemomis bendrovės savininkas Pauliukevičius ėmė mažinti veiklą. 2004-aisiais „Kabelių žuvis” į tvenkinius pripumpavo tik ketvirtadalį buvusio vandens, o po metų žuvininkystės visai atsisakė.
„Įsigydamas Grybaulios tvenkinius planavau imtis ir kitokios veiklos – ornitologinio turizmo, komercinės žūklės bei medžioklės, norėjau plėtoti kai kurias sporto šakas. Žuvininkystė buvo numatyta tik kaip viena veiklos sričių”, – prisiminė buvusius planus verslininkas Pauliukevičius.
„Tapo aišku, kad ūkis nuostolingas, tačiau ekologiniu požiūriu jis buvo vertingas – tai buvo oazė smėlynuose”, – sakė Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento vadovas Česlovas Meržvinskas.
Dėl pražūtingo poveikio aplinkai išleidus vandenį iš tvenkinių kaipmat reagavo gamtininkai. Pagalbos jie kreipėsi ir į Seimą, ir į Aplinkos ministeriją.
Derybos be rezultatų
Anot Šukevičiaus, dėl tvenkinių atgaivinimo prasidėjo derybos tarp Pauliukevičiaus ir Aplinkos ministerijos. „Mano žiniomis, savininkai sutiko, kad reikia pripildyti tvenkinius (ne visus) vandens ir taip išsaugoti ekologinę sistemą, tačiau užsiprašė didelių kompensacijų. Tada Alytaus apskrities viršininko administracija gavo raštą, kad pradėtume Pauliukevičiui išnuomotos žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tačiau imtis tokių veiksmų apskritis neturėjo jokio teisinio pagrindo ir atsisakė vykdyti nurodymą. Tada vėl viskas grįžo į pradinį tašką – ministerija turi tartis su savininkais”, – neabejoja Šukevičius.
Kai iškilo pavojus jūrinių erelių išlikimui Grybaulioje, gamtininkai neoficialiai konsultavosi su Europos Komisijos Aplinkos direktorato pareigūnais, ar nebūtų tikslinga vietoje Grybaulios paskelbti kitą vietą, kur stebimos jūrinių erelių sankaupos, Paukščių apsaugai svarbia teritorija (PAST). Tačiau pareigūnai nurodė, kad galima tik koreguoti jos ribas, jeigu būta kokių nors mokslinių klaidų. Dabar jau rasta kita išeitis – šalis narė privalo imtis kompensacinių priemonių, steigti kitas teritorijas, atitinkančias sunykusiąją.
Tačiau Aplinkos ministerijos pareigūnai ir dabartinis Grybaulios šeimininkas tvirtina esantys geranoriškai nusiteikę išsaugoti nykstančių paukščių rūšis ir kaltina vieni kitus neveiklumu.
Įžvelgia tyčinį trukdymą
„Kai paaiškėjo, kad auginti karpius tokiomis sąlygomis nuostolinga, pateikėme teritorijos techninio atnaujinimo principinius pasiūlymus, tačiau susidomėjimo nesulaukėme. Į atsakingų pareigūnų susirinkimus dėl Grybaulios likimo manęs kažkodėl nekviesdavo”, – teigė Pauliukevičius.
Verslininkas įtaria, kad galėjo būti ruošiamas planas, kaip atimti žemę ir perduoti kitiems: „Iš pradžių labai draugiškai bendravome su ornitologu Eugenijumi Drobeliu, tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Trukdymų mums dirbti tikslas labai paprastas – jie galėtų gauti pinigų iš Europos Sąjungos fondų, jei turėtų šį ūkį. Suprantama, ministerija pati nedirbs, o patikės varėniškiams. Neabejoju, kad per 5 metus čia būtų galima padaryti patrauklų turizmo objektą, įdomų visam regionui. Lankytojų iš Druskininkų, esančių vos už 25 kilometrų, tikrai netrūktų”.
Anot Pauliukevičiaus, per vieną susitikimą Aplinkos ministerijoje buvo net pažadėta 100 tūkst. eurų parama jo pateiktam techninio atnaujinimo planui, bet pinigų taip ir neskyrė. „Mūsų projektui įgyvendinti reikėtų apie pusės milijono litų, manėme, kad gavę paramą trūkstamą dalį pridėsime, bet tik laiką ir pinigus sudeginau rengdamas šį projektą”, – apie neišsipildžiusius planus kalbėjo vyriškis.
Nors ir susidūrusi su sunkumais, bendrovė neketina visiškai atsisakyti žuvininkystės. Dėl to buvo suarti kai kurių tvenkinių dugnai ir paruoštas juodas pūdymas, kad ateinančiais metais būtų galima sėti grūdines kultūras, kurios būtų panaudojamos žuvų pašarui.
Piktų kėslų nemato
Žinomas ornitologas Drobelis neįžvelgia jokių piktų kėslų dabartinio Grybaulios tvenkinių savininko atžvilgiu. „Tik pinigų prašo, o neduoda jokių garantijų, kad jie bus panaudoti tvenkiniams atnaujinti. Čia turėtų būti abipusis indėlis – valstybės ir verslininko. Žinoma, valstybė turėtų teikti tik paramą, o verslininkas – pats rūpintis didžiąja investicijų dalimi, juk tai jo verslas”, – įsitikinęs gamtininkas.
Drobelis patvirtino, kad nusivylus dabartinių šeimininkų nesėkminga veikla buvo kalbama apie galimus naujus savininkus, kitas dvi žuvininkystės bendroves.
„Į „Kabelių žuvies” pateiktą techninio atnaujinimo projektą buvo žiūrima palankiai, bet kol kas tai vienos šnekos, tegul jie žengia pirmą žingsnį ir pasiryžimą atnaujinti žuvininkystę patvirtina bent menkiausiais darbais. Ilgai jų laukiant atsirado nepasitikėjimas”, – Drobelis nemato perspektyvos toliau bendradarbiauti su verslininku Pauliukevičium.
Ar sugrįš į Grybaulią jūriniai ereliai ir kiti reti sparnuočiai, priklausys nuo to, ar bus į tvenkinius vėl pripumpuota vandens, ar ten bus auginamos žuvys. Aplinkos ministerija jau parengė naują gamtotvarkos planą dėl paukščių apsaugai svarbios teritorijos ir Grybaulios tvenkinių.
„Planas jau baigiamas rengti. Tikimės, kad ateinančių metų pradžioje jis bus patvirtintas”, – teigė Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų strategijos skyriaus vedėjas Algirdas Klimavičius.
Pasak Klimavičiaus, tai bus dokumentas, nurodantis kryptį, kaip tvarkytis šiame ūkyje. Dabartiniai savininkai apie jo rengimą nebuvo informuoti todėl, kad jis nėra pritaikytas konkrečiai bendrovei.
„Yra daug prielaidų, kaip toliau klostysis Grybaulios likimas, tačiau garantuoti, kad vietovė atsigaus, negalėčiau. Savininkai neprieštarauja, kad valstybė pasirūpintų vandens pripumpavimu,
žuvivaisa, bet patys pinigų skirti neketina. Buvo svarstoma galimybė, kad valstybė skirtų vienkartinę pradinę paramą, o „Kabelių žuvis” įsipareigotų tam tikrą laiką nekeisti veiklos pobūdžio, tačiau toliau svarstymų nebuvo žengta, o nuolat finansuoti privačią bendrovę valstybė negali”, – tvirtino Klimavičius.