Druskininkų miškų urėdijos tikslas – užtikrinti, kad miškai būtų prižiūrimi tvaraus ir daugiatikslio naudojimo principais, garantuojant juose aplinkos, biologinės įvairovės, kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą bei darnią jų sąveiką
Druskininkai kaip kurortas šiandien išgyvena atgimimą. Pastaruosius keletą metų šis Lietuvos kurortas, garsėjantis sanatorijomis ir sveikatingumo centrais, pritraukia vis daugiau poilsiautojų. Šį nedidelį miestą iš naujo atrado ne tik lietuviai, bet ir užsienio turistai.
Druskininkai atgimsta ne dienomis, o valandomis. Čia atvyksta tie, kuriems nusibodo triukšmingi pajūrio paplūdimiai, ir trokštantieji ramybės. Tokius poilsiautojų lūkesčius Druskininkai atitinka su kaupu. Ne tik todėl, kad po sunkios darbo savaitės galima atsipalaiduoti atnaujintuose sveikatingumo centruose – Druskininkai nuo seno garsėjo savo miškais, gaiviu oru ir tvarkinga aplinka.
Pareiga rūpintis miškais
Neabejingieji gamtai žino, jog Druskininkų miškuose sudarytos visos sąlygos ramiai pailsėti. Miškuose gausu dviračių ir pėsčiųjų takų, įrengtos poilsinės, ežerų pakrantes puošia atnaujintos poilsiavietės. Tuo rūpinasi Druskininkų miškų urėdija. Miškininkai atsakingi ne tik už miškų priežiūrą, bet ir už tai, kad poilsiautojai girioje nejaustų diskomforto.
Druskininkų miškų urėdija – nedidelis žemės lopinėlis Lietuvos žemėlapyje. Tačiau ir čia vyksta sudėtingi gamtos reiškiniai, pulsuoja gyvenimas. Urėdija valdo 27 tūkst. hektarų valstybinių ir prižiūri 6 tūkst. hektarų dar negrąžintų savininkams privatizuotų miškų. Miškuose vyrauja pusamžiai medynai ir jaunuolynai, brandūs sudaro tik 11 proc. teritorijos. Kasmet miškininkai atkuria apie 120 hektarų miško.
Vienas aktualiausių uždavinių sausuose ir žmonių gausiai lankomuose miškuose – priešgaisrinė miško apsauga. Gaisrams kilti pavojingu laikotarpiu urėdijos teritorija atidžiai stebima iš priešgaisrinių bokštų, čia nuolat budi trys ugniagesių komandos, aprūpintos specialia technika bei ryšio priemonėmis.
Atnaujino poilsines
Pasak vyriausiojo urėdo Viktoro Klimo, darbo miškininkams tikrai netrūksta. Ypač jo padaugėja sezono metu, kai gamtos išsiilgę poilsiautojai tiesiog okupuoja miškuose įrengtas poilsines. Nors džiugu, kad žmonės poilsiauja gamtoje, gaila, jog dar ne visi žino, kaip elgtis miške.
Šių metų pradžioje miškininkai baigė tvarkyti iškylautojų pamėgtą poilsiavietę prie Pakelinio ežero. Įrengė naujas pavėsines, surentė 20 metrų ilgio lieptą. Be to, jau greitai čia bus įrengta žmonėms su negalia skirta poilsio zona. Specialus lieptelis neįgaliesiems jau stūkso Latežerio poilsinėje.
Kad miške laisvalaikį leidžiantys žmonės žinotų, kaip elgtis kilus gaisrui, rastų naudingos informacijos, poilsinėse miškininkai įrengė informacinius stendus.
Vadinamosiose trumpalaikio poilsio vietose Druskininkų miškų urėdijos specialistai pastatė suoliukus, sumontavo staliukus. Jie paverčia poilsiautojams kaip stotelė kojoms pailsinti ar tiesiog papietauti.
Girių priešai – ugnis ir šiukšlės
Kad ir kaip miškininkai stengiasi saugoti mišką nuo piktavalių, V.Klimas sako, jog chuliganiškų išpuolių ir neapgalvotų veiksmų vis tiek pasitaiko. Anot jo, daugiausia bėdų pridaro šiukšlintojai, padegėjai ir automobilių savininkai. „Kartais po iškylos miške randame krūvas šiukšlių. Retas poilsiautojas surenka savo užkandžių likučius, tuščius butelius ir išmeta tam skirtose vietose. Užtenka keleto poilsiautojų vizitų, ir miškas jau skęsta šiukšlėse. Žinoma, padėtis po truputį gerėja, tačiau žmonėms dar trūksta elementaraus suvokimo, kad miškas – visų mūsų turtas”, – aiškino vyriausiasis Druskininkų urėdas V.Klimas.
Kita bėda, su kurią susiduria miškininkai – gaisrai. Dažniausiai poilsiautojai juos sukelia patys to nenorėdami, bet pasitaiko ir tyčinių padegimų. V.Klimo teigimu, sezono metu miškuose kyla nuo 10 iki 30 gaisrų. Jų priežastys įvairios: kartais liepsnai pakanka neužgesintos cigaretės, o kitąsyk ugnis įsiplieskia nuo laužavietėse likusių karštų žarijų. Vyriausiojo urėdo pavaduotojas Saulius Adomavičius pateikė gana keistą pavyzdį, kaip švedų girininkai saugo miškus nuo ugnies. „Šioje šalyje poilsiautojams net minties nekyla miške kurti laužo ar mėtyti nuorūkų. Tačiau labiausiai mane pribloškė tai, kaip Švedijoje rūkantys girininkai malšina nikotino alkį. Vietoj įprastos cigaretės miškuose jie mėgaujasi uostomuoju tabaku. Švedai paaiškino, kad tuomet nekyla jokio pavojaus netyčia padegti miško”, – įspūdžiais iš svetimos šalies dalijosi S.Adomavičius.
Vertybė, kurią reikia saugoti
Druskininkų miškų urėdijos darbuotojams kartais tenka drausminti nekultūringus vairuotojus – tokius, kurie savo automobilius stato prie pat ežero arba įsidrąsina mašina įvažiuoti į miško gilumą. Anot V.Klimo, daugiausia žalos miškui pridaro seni arba techniškai nesutvarkyti automobiliai, kurie teršia aplinką ištekėjusiais tepalais ar kitokiais skysčiais. „Mūsų vairuotojai kažkodėl mano, jog automobiliu, jei šalia netyko policija, gali važiuoti kur nori ir kaip nori. Kartais vairuotojų įžūlumui nėra ribų. Net jei netoli įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, atsiranda tokių, kurie vis tiek automobilį pastato ant ežero kranto”, – piktinosi urėdas.
Nors nekultūringų poilsiautojų pasitaiko, vis dėlto jų yra mažuma. V.Klimas džiaugėsi, kad žmonės laisvalaikį leidžia gamtoje ir žino, kaip reikia elgtis miške. Urėdas įsitikinęs, jog miške kiekvienas poilsiautojas turi elgtis taip, tarsi tai būtų jo nuosavybė. Tai viena sąlygų, kaip išsaugoti neįkainojama vertybę. „Nors urėdijos vienas pagrindinių tikslų – saugoti miškus, vien miškininkų norų ir galimybių nepakanka. Žaliaisiais plotais turi rūpintis visi: ir suaugusieji, ir vaikai”, – pridūrė V.Klimas.