Kalnų slidinėjimo mėgėjai savo įgūdžius gali tobulinti net ir nelaukdami žiemos, tereikia nusigauti į Andus
Išsekintiems kaitros ar tiesiog nekantraujantiems įsispirti į slides tautiečiams vargu ar verta laukti šalčiausio metų laiko. Slidinėti įmanoma ir vidurvasarį. Tiesa, kitame žemyne ir netgi priešingoje pusrutulio vietoje. Dėl to tektų sukarti kelias dešimtis tūkstančių kilometrų. Kai pas mus karščiu alsuoja vasara, Argentinoje – pats slidinėjimo įkarštis. Ir jis nevėsta iki šiol. Nereikia stebėtis, nes ten – apskritai kitas pasaulis. Jame net saulė ritasi dangumi ne iš kairės į dešinę, kaip įprasta, bet atvirkščiai – iš dešinės į kairę. Baltų viršukalnių ir bekraščių sniegynų apsupty dirstelėjus į laikrodį neįprasta išvysti rodant vasaros metą. Sugedo ir rodo nesąmones – dingteli pirma mintis. Tačiau suvoki, kad esi kitoje Žemės rutulio pusėje, šalyje, kurioje Kalėdos niekada nesiejamos su sniegu, o moksleivių atostogos – su vasaros mėnesiais. Būtent tada, birželio pradžioje, Anduose prasideda pats slidinėjimo įkarštis, sutampantis su argentinietiškos žiemos pradžia.
Vilioja turistus
Patagonijos kalnų slidinėjimo kurortai – geriausi ne tik Pietų Amerikoje. Jie itin vertinami ir pasaulio mastu, o pastaruoju metu tarp turistų kone populiariausi. Užpernai iš ekonominės krizės išsikapsčiusi šalis pakeitė nacionalinės valiutos peso kursą JAV dolerio atžvilgiu. Iki tol doleris prilygo vienam, dabar – trims pesams. Dėl šios priežasties Argentiną, kaip nebrangų turizmo objektą, užgriuvo keliautojai, ypač iš Šiaurės Amerikos ir kitų ekonomiškai stiprių šalių. Dabartinis dolerio ir peso santykis išlaikomas visur: mažoje suvenyrų krautuvėlėje, didžiuliame prekybos centre, net aviakompanijų atstovybėse perkant bilietą vietiniams skrydžiams ar mokant oro uosto mokestį už transatlantinį skrydį. Ir niekas, su kuo teko atsiskaityti doleriais – taksistai, padavėjai ar gatvės prekeiviai – nebandė papildomai užsidirbti manipuliuodami valiutų skirtumu.
Nesuka galvos
Toks valiutų santykis Argentinoje visai parankus ne tik turtingų šalių atstovams, bet ir lietuviams. Šalyje kainos panašios į Lietuvos, o turint galvoje brangiau vertinamą dolerį – beveik mažesnės, jau nekalbant apie vyną, odos ir sidabro gaminius, garsinančius šį kraštą. O štai degalai čia net perpus pigesni nei Lietuvoje. Litras A 95 benzino kainuoja 1,8 peso, o dyzelino – pusantro peso. Dar neįprasčiau, kad degalai Argentinoje, kitaip nei pas mus, nėra koks nors ypatingos svarbos strateginis produktas, apie kurį kas vakarą kalbėtų visi televizijos kanalai. Argentiniečiai dėl degalų nesuka galvos. Netgi dažnas kolega žurnalistas, paklaustas, iš kur Argentinai tiekiami degalai, tik trūkteli pečiais. Benzino yra, ir tiek, kaip mėsos ar vyno.
Pasisekė
Net ir neturėdamas kietai prikimštos piniginės Argentinoje gali jaustis kaip namie. Visa bėda – kelionės išlaidos į šią Pietų Amerikos šalį iš tiesų didelės, o lėktuvo bilietų reikėtų pradėti dairytis jau prieš kokį pusmetį. Tuomet dar galima tikėtis gauti mažiausiai kainuojančių – per tris tūkstančius litų. Vasarą Argentinoje prasidėjus slidinėjimo sezonui pigesni bilietai tiesiog ištvarstomi, o jų kainos gerokai šokteli. Bet nuskristi į Buenos Aires – dar ne viskas. Argentinos sostinėje kalnų nėra ir čia nepaslidinėsi. Andų kalnų juosta driekiasi Patagonijos vakarinėje dalyje, Čilės pašonėje. Iki Bariloche – daugiau kaip pusantro tūkstančio kilometrų. Į šį kalnų slidinėjimo kurortą tenka skristi Argentinos vidaus oro linijomis. Tai kelionės kainą padidina dar 800 litų. Bilietą į Bariloche ar į San Martiną, kitą slidinėjimo centrą, taipogi reikia užsisakyti iš anksto. „Jums pasisekė”, – tvirtino vietos gyventojai, išgirdę, kad atvykę į oro uostą gavome bilietus tos pačios dienos reisui. Ir išskridome, nes visi reisai iš Buenos Airių į Argentinos slidinėjimo kurortus būna užpildyti iki paskutinės vietos.
Nuotykių ieškotojams
San Carlos de Bariloche – toks visas šio miesto pavadinimas, atsiradęs pagal ispanišką tradiciją pridėjus globėjo šventojo vardą. Bariloche – vaizdingo regiono sostinė, turistų traukos centras. Miestą, neturintį nė šimto tūkstančių gyventojų, per metus aplanko beveik milijonas keliautojų. Bariloche – tai nelyg vartai į mistinio grožio Patagonijos kraštą. Jis dosniai dalija ilgas šiltas vasaros dienas, o rudenį nušvinta tapybiškomis spalvomis. Kad ir koks būtų metų laikas, akys nepavargsta žvalgytis į dangų remiančias snieguotas viršūnes ir tarpukalnėse tyvuliuojančius ežerus su skaidriu, iki pat dugno perregimu vandeniu. Bariloche įsikūręs ant vaizdingo Rio Negro provincijos pietinio Nahuel Huapi ežero kranto. Iš čia veda maršrutai į tuo pačiu vardu vadinamą Hahuel Huapi nacionalinį parką. Nuotykių ieškotojai gali irtis žemyn srauniomis upėmis, plukdančiomis tirpstančio kalnų sniego ir gausių liūčių vandenis į Ramųjį ir Atlanto vandenynus. Arba kopti į kalnus, po juos jodinėti žirgais, leistis į kelionę šunų kinkiniais.
Sklando kondorai
Nahuel Huapi nacionalinio parko gamtos įvairovė atspindi penkias skirtingas klimato juostas. Viena jų – Aukštieji Andai – prasideda 1600 metrų aukštyje virš jūros lygio. Stačios įkalnės, uolėti skardžiai, snieguotos viršukalnės. Stiprūs vėjai pereina į pūgą, kalnų šlaitus storai nuklojančią sniegu. Aukštieji Andai – kondorų, kalnų šeimininkų, buveinė. Šio milžiniško erelio ištiesti sparnai siekia per tris metrus. Tarpeklyje sklandantis milžinas patraukia keliautojų dėmesį, ir autobusas sustoja. Pusvalandis nepastebimai prabėga grožintis, kaip galingas paukštis sklando net nekrustelėdamas sparnais – kyla aukštyn, suka ratus ir neria į tarpeklio dugną.
Nauja įranga
20 kilometrų už Bariloche – Catedral kalnas, vienas pagrindinių Pietų Amerikos kalnų slidinėjimo centrų. Villa Catedral bazė įsikūrusi kalnų grandinės papėdėje, kilometro aukštyje. Catedral kalno trasos išsidėsčiusios 600 hektarų. 25 proc. jų laikomos lengvomis, tinkamomis ir slidininkams pradžiamoksliams, 60 proc. sudaro vidutinio sunkumo trasos. Likusios skirtos patyrusiems slidininkams. Catedral kalno trasose rengiamos svarbiausios Argentinos nacionalinės ir tarptautinės kalnų slidinėjimo varžybos. Šio slidinėjimo centro trasos padengtos puikios kokybės, kruopščiai prižiūrima sniego danga. Argentinos slidinėjimo kurortuose išsinuomoti įrangą – vienas juokas. Tad savo slidžių gabentis lėktuvais keliolika tūkstančių kilometrų išties neverta. Catedral centre už du šimtus pesų savaitei (panašiai kainuoja Slovakijos ar Čekijos Tatruose) galima išsinuomoti visiškai naujus ir modernius „Rossignoli”, „Fisher”, „Atomic”, „Head” ir kitų pasaulinio garso gamintojų slidinėjimo komplektus. Ypač gerai nuteikia malonus, aukšto lygio aptarnavimas.
Neleidžia prisiliesti
Erdviame nuomos centre netenka lūkuriuoti stumdantis ir mindžikuojant eilėse net ir rytinio slidinėtojų antplūdžio metu, prieš atidarant trasas. Būsimieji inventoriaus nuomininkai susodinami ant ilgo suolo. Batus parenkantis darbuotojas, nors ir tvirtintum gerai žinantis bato dydį, dar pamatuoja koją matuokle. Atnešęs batus apauna ir pats užsagsto, neleidžia klientui nė pirštu prisiliesti. Užlaipintam ant specialaus paaukštinimo slidininkui sureguliuojami apkaustai, pagal svorį pakoreguojamas avarinio atsegimo jautrumas.
Slidinėjimo sezonas Andų kalnuose prasideda birželio viduryje. O pats įkarštis čia – iki rugsėjo. Catedral slidinėjimo centre įdiegtas naujas trijų sistemų keltuvų kompleksas sudaro galimybes skirtingo pajėgumo slidininkams pasiekti net 39 įvairaus sunkumo trasas. Čia, kaip ir nuomos punkte, nėra jokių eilių. Nuo bazės apačioje uždara gondolos kabina pakyli į tarpinę aikštelę, esančią tūkstančio metrų aukštyje. Iš jos įvairiais dviviečiais, keturviečiais ir šešiaviečiais keltuvais gali pasiekti beveik 2400 metrų viršūnėje prasidedančias trasas.
Sniego danga Catedral slidinėjimo centre, kaip ir kituose Argentinos slidinėjimo kurortuose, pakankamai stora. Prie puikių slidinėjimo sąlygų prisideda ir švelnus bei pastovus klimatas. Netgi viduržiemį čia nebūna atšiaurių šalčių.
Daug skrydžių
Nuo Buenos Airių iki Bariloche – 1621 kilometrai. Apie šio miestuko populiarumą byloja intensyvūs lėktuvų reisai. Net po kelis kartus per dieną Bariloche leidžiasi lėktuvai iš Buenos Airių bei tarptautiniai užsakomieji reisai iš Brazilijos, Čilės ir Urugvajaus. Nuo oro uosto iki Catedral slidinėjimo centro – 30 kilometrų. Susisiekimas su Catedral baze – labai patogus. Nuvykus išsinuomotu automobiliu jį galima palikti bazės papėdėje esančioje nemokamoje automobilių aikštelėje. Kas pusvalandį iš Bariloche kursuoja Tres de Mayo kompanijos autobusai. Į slidinėjimo centrą slidininkus gabena ir viešbučių mikroautobusai.
Galimybė pasižvalgyti
Paįvairinti slidinėjimo įspūdžius pravartu ir kitame kalnų slidinėjimo centre – San Martin de los Andes. Šis miestelis nuo Bariloche nutolęs 360 kilometrų į šiaurės vakarus link Čilės. Ją nuo San Martino skiria kalnų juosta, per kurią eina valstybės siena. Į San Martiną galima nuskristi lėktuvu. Tačiau jei skrydžiui iki San Martino nebeliktų vietų, kaip kad mums atsitiko – ne bėda. San Martiną galima pasiekti ir važiuojant, nes nepilni keturi šimtai kilometrų tokios didelės šalies kaip Argentina mastais – vieni juokai.
Vulkano papėdėje
Kelias į San Martiną driekiasi vaizdingomis Nahuel Huapi ežero pakrantėmis iki Villa La Angostura. Nuo šios vietos atgal galima grįžti laivu, plaukiančiu per septynis ežerus, vingiuojančius kalnų slėniais. Pakeliui į San Martiną dėmesį patraukia pirmykštės gamtos – prerijų, kalnų, ežerų pakrančių – reginiai. Ir jokių žmogaus veiklos požymių – nė vienos degalinės, fermos ar sodybos. Todėl kelyje susitikę prasilenkiančių automobilių vairuotojai džiaugsmingai sveikina vienas kitą. Netoli San Martino esantis Chapelco slidinėjimo centras išlaiko Catedral savybes, beje, būdingas ir kitiems Argentinos slidinėjimo centrams, turintiems geras, prižiūrimas sniego dangos trasas, efektyvius keltuvus. Vis dėlto Chapelco gerokai kompaktiškesnis už Catedral. Nors ir pakylančios į dviejų kilometrų aukštį, Chapelco trasos nuolaidesnės, daugiau pritaikytos pradedantiems slidininkams. Ypač Chapelco įsimintinas dėl trasų pašonėje glūdinčio vulkano. Jis papildo kraštovaizdį, nuo kurio sunku atplėšti žvilgsnį: iki horizonto nusidriekiančios sidabrinės viršukalnės ir slėniuose tyvuliuojantys žydrieji Patagonijos ežerai. O leidžiantis žemyn bekraštėje erdvėje ištirpusiais Andų šlaitais apima pojūtis, tartum ant sparnų tave neštų kondoras.