Holivudo užkariautoją tėvynėje pamiršo

Rusų kino ir teatro aktorius, pedagogas Michailas Čechovas (1891-1955) ankstyvame amžiuje atskleidė įvairiapusių gabumų. Jo giminaitis rašytojas Antonas Čechovas laiške yra rašęs: „Manau, kad jis bus talentingas žmogus.“

1907 metais M. Čechovas įstojo mokytis į A. Suvorino teatro mokyklą, sublizgėjo mokykliniuose spektakliuose. Baigęs mokyklą, buvo priimtas į Suvorino teatrą.

1912 metais A. Čechovas susitiko su Konstantinu Stanislavskiu – jam skaitė Fiodoro ir Marmeladovo monologus iš A. Tolstojaus „Caro Fiodoro“ ir F. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“.

M. Čechovas buvo įtrauktas į Maskvos dailės teatro filialo kolektyvą. Jaunas artistas dalino gyvenimą perpus: Dailės teatrui ir studijai „MXT“, kuriai vadovavo L. Suleržickis bei E. Vachtangovas. Tuo pačiu metu M. Čechovas susižavėjo kinematografu.

Kentėjo nuo depresijos

1916 metais K. Stanislavskis pradėjo „Žuvėdros“ repeticijas, kur M. Čechovui teko Treplevo vaidmuo. Repeticijos vyko, bet M. Čechovas buvo ligotas, jo fizinę būklę sunkino depresija. 1917 metų gegužę jis išėjo iš repeticijos, o laiške K. Stanislavskiui pasiteisino, kad jam paūmėjo nervinė liga, nuo kurios jis neva kenčiąs jau dvejus su puse metų. Rudenį repeticijos vėl prasidėjo, bet M. Čechovo sveikata nepagerėjo, be to, jis išsiskyrė su žmona, susidomėjo filosofija.

Menininko būseną dar labiau apsunkino pusbrolio savižudybė. Jam tapo neįmanoma įgyvendinti „Žuvėdros“ finalo – Treplevo savižudybės.

1918 metų sausį jis atidarė privačią teatro studiją savo bute. Jo bendradarbiai vėliau prisiminė: „Jis pasveiko tik darbo su mumis dėka.“ Užsiėmimai studijoje iš esmės buvo skirti kūrybinės savijautos paieškai, sistemai, kurios mokė K. Stanislavskis. Jis pats, apsilankęs studijoje, gerai įvertino savo mokinio darbą.

Vėliau M. Čechovas susituokė, pradėjo rašyti teorinius straipsnius, pasirodė jo darbai apie K. Stanislavskio sistemą bei aktoriaus meistriškumą.

1920 metais M. Čechovas ėmė dėstyti dviejose teatro studijose, pradėjo vaidinti spektakliuose, kuriuos režisavo K. Stanislavskis bei E. Vachtangovas. Suspindėjo M. Čechovo vaidyba, teatro kritikai spaudoje negailėjo liaupsių. Su F. Šaliapino vardo studija 1922 m. jis surengė didžiules gastroles: aplankė Rygą, Taliną, Prahą, Brno…

1923 metais iškilmingai buvo švenčiamas teatro studijos „MXT“ dešimtmetis, buvo pagerbti artistai, dirbę joje nuo pat pradžių. M. Čechovas gavo 1000 rublių auksu gydymuisi užsienyje. Vasarą jis praleido Vokietijoje, o nuo sezono pradžios pradėjo repetuoti Hamletą.

Studija „MXT“ buvo pervadinta į „MXAT“ antrąją studiją. Įvyko vieša „Hamleto“ repeticija. Spektakliui baigiantis A. Lunačarskis perdavė M. Čechovui raštą apie jam skirtą valstybinių akademinių teatrų nusipelniusio artisto vardą.

Vis dėlto „Hamletas“ nebuvo priimtas vienpusiškai. Pavyzdžiui, K. Stanislavskis sakė, kad M. Čechovo Hamletas vietoj tragiškumo naudoja isteriką. Kiti teigė būtent M. Čechovo Hamleto dėka supratę Šekspyro pjesę.

Po konflikto skraiste

1926 metais teatre pasirodė pirmieji konflikto požymiai: teatro trupė skilo į dvi dalis. Dėl konfliktų teatre M. Čechovas atsisakė gastrolių Amerikoje su „MXAT“ ir K. Stanislavskiu. Gavęs kolektyvinę paraišką su 68 parašais apie lojalumą sau, M. Čechovas informavo likusią trupę ir režisierius, kad sutartis su jais nebus pratęsta.

1927 metais pasirodė filmas su M. Čechovu „Žmogus iš restorano“ (rež. J. Protazanovas). Iš daugybės vaidmenų rusų nebyliojo kino filmuose šis aktoriaus vaidmuo laikomas svarbiausiu. 1928 metų sausį plačiai nuskambėjo M. Čechovo knyga „Aktoriaus kelias“.

Tuo pačiu metu nepasitenkinimas teatre augo, vieningos grupės nebebuvo. M. Čechovas padavė pareiškimą dėl išėjimo iš teatro, bet susirinkimas jo nepalaikė. Po mėnesio aktorius paprašė dviejų mėnesių atostogų gydymuisi užsienyje. Iš Vokietijos kolektyvui jis pasiuntė laišką: „Mane tenkina ir kurti skatina tik naujojo teatro bei naujo teatrinio meno idėja.“

Naujas etapas

1928 metų spalį Vokietijos spaudoje pasirodė pranešimai apie tai, kad M. Čechovas pasirašė kontraktą su M. Reingartu ir pradėjo filmuotis filme „Trijulė“. Lapkritį Vienoje įvyko M. Reingarto režisuoto spektaklio „Artistai“ premjera, kur M. Čechovas suvaidino pirmąją savo rolę užsienyje. Prasidėjo naujas aktoriaus gyvenimo etapas.

Vokietijoje M. Čechovas nusifilmavo didelį meninį ir komercinį pasisekimą turėjusiuose filmuose „Meilės kvailys“, „Laimės vaiduoklis“, vaidino spektakliuose, pats režisavo. Prancūzų leidiniai rašė: „Pradžia pranoko visus lūkesčius. Vokiečių spauda po M. Čechovo režisūros darbų pradėjo kalbėti apie jį kaip apie didelį meistrą, europinio lygio režisierių.“

1930 metais M. Čechovas rūpinosi dėl subsidijų ir teatro organizavimo Čekoslovakijoje. Gavęs neigiamą atsakymą, jis persikėlė į Paryžių, sudarė daug kontraktų kine ir teatre.

Paryžiaus laikraščiuose pasirodė interviu su M. Čechovu, jis teigė norintis įkurti dramos meno mokyklą Paryžiuje: po dviejų trijų mėnesių jis tikėjosi parodyti pirmuosius spektaklius – rusiškas pasakas, po to trupė turėjo pereiti prie pasaulinės klasikos.

1931 m. Paryžiuje buvo įkurta Čechovo teatro bičiulių draugija, į kurią įėjo S. Rachmaninovas, M. Reingartas, F. Žemjė ir kt. Buvo pasirašyta sutartis dėl patalpų nuomos „Ateljė“ teatre. Birželio 1-ąją „Ateljė“ teatro scenoje buvo parodytas pirmasis trupės spektaklis „Erikas XIV“, lapkritį pasirodė spektaklis pagal rusiškas pasakas „Dvaras bunda“.

Tačiau teatras tikro pasitenkinimo neatnešė, ir M. Čechovas pradėjo derybas su Rygos rusų dramos teatro direktoriumi dėl galimybės dirbti ten. 1932 m. jis atvažiavo į Rygą, kur režisavo spektaklius, pats vaidino.

Režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko, buvusio bendradarbio „MXAT“, kvietimu M. Čechovas atvyko į Kauną, Lietuvos valstybiniame teatre vedė aktorinės technikos užsiėmimus, pastatė „Hamletą“, „Revizorių“ ir kt. Tuo pačiu metu tęsė darbą ir Rygoje.

1935 m. su Čechovo teatru jis išvyko į gastroles Niujorke. Pasiūlymą ten likti jis atmetė gavęs galimybę Anglijoje kurti savo teatrą-studiją. 1936-1938 metais studija Dartingtonhole dirbo daug ir sėkmingai, tačiau karo artumas M. Čechovą su dauguma studentų privertė išvykti į Ameriką.

1939 metų pradžioje Čechovo teatras įsikūrė Ridžfilde, nuo čia iki Niujorko – 50 mylių. 1940-1941 metais buvo paruošti net trys spektakliai, tačiau 1942 metais buvo nuspręsta laikinai, iki karo pabaigos, teatro veiklą nutraukti.

1944 metais ekranuose su M. Čechovu pasirodė filmai „Dainos apie Rusiją“, „Mūsų laikais“ ir kt. „Naujasis žurnalas“ pradėjo publikuoti M. Čechovo atsiminimus „Gyvenimas ir susitikimai“.

1945 metais kritikai liaupsino M. Čechovą už virtuoziškai atliktą psichiatro vaidmenį filme „Apžavėtasis“, aktorius buvo nominuotas „Oskarui“ ir teatrinės bendruomenės „Žydroji juosta“ premijai.

Kai po metų pasirodė filmai „Rožės vaiduoklis“, „Prisiekiu!“, „Airiška rožė Ebi“, laikraščiai pranešė apie „Aktorių dirbtuvių“ gimimą, kur „šiuo metu kuriamas M. Čechovo metodas“. Šis pakitęs metodas egzistuoja iki šiol. Tarp M. Čechovo mokinių – M. Monro, G. Pekas, J. Brineris. M. Čechovas dirbo Holivudo teatre-laboratorijoje.

1947 metais, paūmėjus ligai, M. Čechovas apribojo savo veiklą – daugiausia ėmėsi pedagoginio darbo, vedė aktorinio meistriškumo kursus. Taip pat dar filmavosi, rašė A. Čechovo, K. Stanislavskio, V. Nemirovičiaus-Dančenkos biografijas, tačiau knygos nebuvo pabaigtos. Knyga „Apie aktoriaus meistriškumą“ buvo išleista rusų bei anglų kalbomis.

M. Čechovas mirė 1955 metų spalį Beverli Hilse, Kalifornijoje. Iki pat 1980 metų vidurio jo vardas Rusijoje beveik nebuvo minimas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.