Šį mėnesį knygų lentynose turėtų pasirodyti naujas, tikrais įvykiais paremtas klaipėdiečio Zigmo Stankaus romanas „Miražas”.
Autorius pasiūlo susitikti kavinėje. Gurkšnodamas alų įspėja: – Pirmiausia nevadinkite manęs rašytoju. Aš kilęs iš proletaro valstiečių. Humanitarinio išsilavinimo neturiu. Ir man į tai nusispjauti. Aš iš rašymo negyvenu.
Kai pasižiūriu į tuos save menininkais vadinančius, man vienintelė mintis kirba: „Vyrai, dabar statybose tokie geri atlyginimai ir taip žmonių trūksta. Uždirbtumėt geriau šeimai pinigų, žmonos, vaikai bus patenkinti ir nereikės tuščiuose dalykuose ieškoti gyvenimo prasmių”.
Žiūrėjau per televiziją kažkokią laidą, sėdi keturi poetai, aiškina, kaip su mirusiais kapinėse kalbasi, kuria aplink save aureolę. .. Šūdą mala. Per daug laisvo laiko turi. Žiūri į medį ir jo išsišakojime prasmės ieško. Nusipirko žmogus tris džiovintas plekšnes, nutapė jas skirtingoms spalvoms ir prasmės ieško.
O kas jums prasminga?
Pasiimk kastuvą nueik į statybas uždirbk tūkstantį litų ir pamatysi prasmę. Taip žmonės gyvena. Nereikia atitrūkti nuo gyvenimo, realiau reikia į pasaulį žiūrėti.
Menas kam skirtas? Liaudžiai. Kas yra menininkas? Ar tas, kuris baigė konservatoriją ar nutapė paveikslą? Ne, tas, kurį žmonės menininku pripažino. Tačiau menininkai – baisūs snobai ir labai jau susireikšminę.
Kuo jūs pats užsiimate?
Statybose dirbu, dalyvauju visuomeninės afganistaniečių organizacijos veikloje ir t.t. Be darbo nesėdžiu.
Kodėl rašote knygas?
Norėjosi rašyti. Pirmoji knyga „Kaip tampama albinosais” buvo kaip dienoraštis. 1993 m. išleidau ją, nes nusibodo įrodinėti teisybę apie karą Afganistane.
Spalio 20 d. Sauliaus Jokužio spaustuvė turi išleisti antrąją mano knygą „Miražas”. Tai romanas, paremtas tikrais įvykiais. Jo veikėjai turi realius prototipus. Nenorėdamas įžeisti kai kurių žmonių – pakeičiau vardus.
Apie ką šis romanas?
Trumpai sakant – vyriška tematika: karas, „dezbatas” (dezertyrų batalionas), tarnyba armijoje ir t.t. Romano veiksmas vyksta prieš 30 metų, sovietinėje epochoje. Knygą dedikavau savo kartai – 40-50-mečiams. Savo vaikų aš jau nedrįstu mokyti. Ką aš jiems galiu pasakyti, jei pats vėliau už juos išmokau kompiuteriu ir bankomatu naudotis. Bet mūsų kartos žmonės buvo romantiškesni, ne tokie sugadinti materializmo.
Žmona mane neseniai privertė pažiūrėti Nomedos laidą. Pakraupau. Moterys ten diskutavo, kiek kainuoja gimdyti vaiką. Kad vyras apie tai susimąstytų – suprantu, bet kai moterys vaiko gimdymą vertina pinigais – man koktu.
Kokios moterys jūsų knygoje?
Ryškių herojų moterų „Miraže” nėra. Pagrindiniai romano herojai – trys vyrai. Knyga apie tai, kaip jų likimus pakeičia tarnyba armijoje.
Man ne tas pats, kad dabar Lietuva siunčia karius į Iraką. Sako, jog važiuoja tik savanoriai. Armijoje savanoriškumo nėra. Tai kvailas pasakymas kvailiems žmonėms. Savanoris turi būti altruistas, kuris negauna pinigų. O tarnyboje atlieki kario pareigą prieš save ir kitą. Tai yra vyriškumo išbandymas.
Klaipėdiečiai jūsų knygoje atpažins savo miestą ir jo žmones?
Taip. Aš užaugau labai įdomiame Vitės kvartale. Man labai gaila, kad jis buvo visas išdarkytas ir sunaikintas. Liko tik keletas namų. Šiame kvartale gyveno įdomūs žmonės: pijokai, prostitutės ir jų vaikai. Rašau ir apie 16 divizijos merginas, kurias pažinojau nuo vaikystės.
Galbūt sulauksime ir daugiau jūsų knygų?
Jau ir pirmosios dvi buvo didžiausia avantiūra. Nors nemanau, kad avantiūrizmas – blogai, jis sąlygoja pasaulio procesą. Man malonu, kad „Miražo” išleidimą visapusiškai parėmė Afganistano karo veteranų organizacijos nariai ir Seimo narys Vaclavas Stankėvičius. Dėkoju jiems.