Iki P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas” premjeros Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre liko 13 dienų. Šią savaitę pasižiūrėjome, kaip atrodys spektaklio kostiumai bei dekoracijos.
Moterys persirengs 3 kartus
Kostiumai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliams siuvami tame pačiame teatro pastate. Siuvykla įrengta ketvirtame aukšte. Joje pluša 7 siuvėjos bei 2 sukirpėjai.
Prieš „Eugenijaus Onegino” premjerą viena siuvėja susirgo, tad šešios siuvėjos per mėnesį skuba sukurpti 18 moteriškų bei 10 vyriškų kostiumų solistams, atnaujinti bei pritaikyti keletą dešimčių kostiumų choro artistams.
„Šis spektaklis kuriamas per mėnesį, tad laiko labai nedaug. Dirbame tiek, kiek reikia, skubame, turime suspėti”, – sakė siuvėjos, neatsitraukdamos nuo siuvimo mašinų, čia pat ir pietaujančios.
Pasak siuvėjų, „Eugenijaus Onegino” moteriškų suknelių spalvos nelabai gražios – daugiausiai žalsvos, ir dekoro ant jų nedaug. Žodžiu, kuklios. Anot moteriškų kostiumų sukirpėjos Vilijos Šuklytės, spektaklio kostiumai atitinka XIX a. epochą.
„Vyrai šioje operoje dėvės frakus, cilindrus bei pirštines. O moteriškų drabužių mada tuo metu labai stipriai keitėsi. Operoje pagrindinės herojės pakeis po tris kostiumus. Iš pradžių žiūrovai išvys jas su laisvomis, naktinius marškinius primenančiomis, suknelėmis paaukštinta talija, o pokylio scenoje damos vilkės jau klasikinio ampyro stiliaus pūstomis suknelėmis su giliomis iškirptėmis, korsetais”, – pasakojo V. Šuklytė.
Sukirpėja pridūrė niekada negalvojusi, jog teks dar kartą siūti kostiumus operai „Eugenijus Oneginas”. „Su siaubu prisimenu šio kūrinio pastatymą 1992 metais. Tada opera buvo labai realistiška, net lapeliai ant medžių buvo padaryti. Spektaklis buvo labai ilgas, choras persirengdavo 2 kartus, solistės – 6 kartus. Taigi kostiumų buvo labai daug, o medžiagų labai trūko. Iš sukapotų atraižų durstėme. Beje, keletas choro artisčių dabar dėvės atnaujintus ano pastatymo kostiumus”, – sakė pašnekovė.
O siuvyklos vedėja Irmina Viningienė pastebėjo, jog „Eugenijus Oneginas” jau trečią kartą sugrįžta į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir „kiekvienas jo sugrįžimas būna lemiamu momentu. Pirmą kartą jis paženklino Liaudies operos įsteigimą, antrą kartą – pereinamuoju laikotarpiu, trečią, tikimės, – prieš naujo teatro statybas”.
Spinta stiklainiams su grybais ir ne tik…
„Mūsų teatre dirba vienas stalius, todėl dekoracijas „Eugenijui Oneginui” daro jauni staliai, Statybininkų mokyklos auklėtiniai”, – paaiškina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotojas Algimantas Bukartas.
Drauge su juo bei operos režisieriumi Sigitu Jačėnu apsilankome Statybininkų mokykloje. Mokytojas Stasys Šikšnelis parodo įpusėtą darbą – išgaubtą, aukštą trijų dalių lentyną.
„Medį pasendinkite, kad atrodytų kaip senoviška spinta, o galus palikite atvirus, neužkalkite”, – duoda staliui komandas režisierius.
S. Šikšnelis prieštarauja, kad negražiai atrodo atviros lentynos, nedailiai sujungtos: „Man nereikia, kad būtų švaru ir gražu, man reikia erdvės. Pro ertmes gali skverbtis šviesa, į atviras lentynas galima sudėti stiklainius su grybais arba kokias nors drapanas”, – fantazuoja S. Jačėnas.
„Dar bus scenoje kėdės, šviestuvai, tačiau ši transformuojama spinta bus pagrindinis scenovaizdžio akcentas, – vėliau paaiškina režisierius. – Ant jos karkaso, bus klijuojami skirtingi paveikslai, iliustruojantys aplinką, kurioje vyksta veiksmas”, – pasakojo S. Jačėnas.
Anot pašnekovo, „Eugenijus Oneginas” – kamerinė opera. Jos esmė – subtilūs žmonių jausmai ir santykiai. „Išryškinti juos noriu, vadovaudamasis kontrasto principu. Noriu maksimaliai atverti sceną, išplėsti erdvę, neuždangstyti jos gražiomis uždangomis”, – dėstė savo mintis režisierius.
Absoliutas Auklė
Šią savaitę į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną atkeliavo pirmasis „Eugenijaus Onegino” scenovaizdžio paveikslas – didžiulis (5,50 X 2,60 m), realistinis auklės portretas – ant laminato atspausta rusų dailininko reprodukcija.
„Auklė – tarsi absoliutas. Ji jau viską pergyvenusi ir žino. Į mažyčių žmonių (taip prieš ją atrodys solistai) aistras ir išgyvenimus ji žiūri iš aukšto, bet su supratimu. Be to, auklė buvo labai svarbus žmogus „Eugenijaus Onegino” autoriui Puškinui. Ji buvo ištikimiausia ir nuoširdžiausia jo kūrybos klausytoja bei vertintoja”, – aiškino pagrindinio spektaklio simbolio prasmę dailininkas Arvydas Nekrošius.
Ta pačia technologija ant plokštumos atspaustos dailės kūrinių reprodukcijos, išdėstytos mažėjančia tvarka, operoje iliustruos ir Sankt-Peterburgo kolonas, ir kaimo trobos aplinką.
„Pats žodis dekoracija reiškia papuošimą, fragmentišką iliustravimą. Šiame spektaklyje dekoracijos – tai to laikmečio kultūrinės atmosferos ženklai. Visi jie sukurti buvo kompiuteriu, atspausti Vilniuje. Technologija – tikrai pigi ir gimusi iš nepritekliaus. Pastatymui nebuvo skirta lėšų. Didysis „Eugenijaus Onegino” dailininkas – biudžetas”, – juokavo operos dailininkas A. Nekrošius.