Vilniaus meras 7 tūkst. žmonių, pasirašiusių peticiją dėl „Lietuvos” – 1088 vietų nekomercinio kino ir viešosios erdvės – išsaugojimo sostinės senamiestyje, pasiūlė susimesti po tūkstantį litų ir tapti būsimų 280 vietų kino patalpų bendrasavininkiais „Rojaus apartamentuose”
Užvakar Vilniaus rotušėje vyko susitikimas, į kurį sostinės savivaldybės atstovai asmeniškai kvietė žmones, siekiančius išsaugoti „Lietuvos” kino teatrą, ir žiniasklaidos atstovus. Per renginį Vilniaus meras Artūras Zuokas pristatė miesto viešąsias erdves, nekomercinio kino padėtį ir perspektyvą.
Kviestinis renginys
Į susitikimą atėjo visų savivaldybės kultūros įstaigų vadovai, daugelis atsakingiausių darbuotojų, viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” direktorė Giedrė Kabašinskienė. Apsilankė ir „Rojaus apartamentų” atstovai. Būtent jų, nusipirkusių vienintelį kino teatrą sostinės senamiestyje, ketinimai vietoj „Lietuvos” ir šalia esančios aikštės pastatyti gyvenamąjį pastatą bei jame įrengti komercines patalpas, požeminį garažą ir dvi kino salytes (iš viso 280 vietų) įaudrino visuomenę. Įvyko įvairių protesto akcijų. O šių metų liepos 11-ąją visuomenės ir organizacijų atstovai įteikė peticiją aukščiausioms šalies institucijoms. Prie dokumento buvo pridėti ir 7 tūkst. piliečių, siekiančių, kad „Lietuva” liktų vieša kultūros erdvė, parašai. Peticijoje reiškiamas susirūpinimas dėl buvusio „Lietuvos” kino teatro likimo ir su juo susijusios sostinės kultūros politikos.
Planai ir konkretus siūlymas
Susitikimui vadovavo sostinės meras Zuokas. Pradėjo nuo pagyrų menininkų projektui „Pro-testo laboratorija” ir pasakė, vėliau dar sykį pakartojo, kad „šios laboratorijos produktas vertas apdovanojimo”. Paskui pridūrė, jog labai norėtų, kad šis gražus judėjimas turėtų laimingą, gerą pabaigą. Nesutikdamas, kad mieste mažėja viešųjų erdvių, meras pristatė ir šiuo metu veikiančius kultūros objektus („Skalvijos” kino centrą, Vilniaus mokytojų namus, „Menų spaustuvę”, Šv. Kotrynos bažnyčią, kitus), ir iki 2009-ųjų, kai Vilnius taps Europos kultūros sostine, planuojamus pastatyti architektūros šedevrus. Tai – daugiafunkcis kultūros centras, kurį ketina projektuoti Massimilianas Fuksas (vietoj Koncertų ir sporto rūmų) ir kuris bus ne menkesnis negu Guggenheimo muziejus Bilbao (Ispanija) mieste; Tautos namai, turintys klasikinės muzikos koncertų salę (vietoj Profsąjungų kultūros rūmų); tarptautinis kongresų ir konferencijų centras (prie Seimo); nacionalinis stadionas ant Šeškinės kalno ir kiti mažesni projektai.
Gražiai ekrane atrodė šios vizijos, tačiau dar didesnį įspūdį paliko mero siūlymas: priminęs, kad kino centro „Rojaus apartamentai” savikaina – maždaug 7 mln. litų, Zuokas septyniems tūkstančiams žmonių, kurie 2005 metais pasirašė knygoje dėl „Lietuvos” kino teatro, kaip viešosios erdvės, išsaugojimo, patarė susimesti po tūkstantį litų ir taip pasinaudoti galimybe išsaugoti „Lietuvą”.
„Taip būtų išreikšta aktyvi pilietinė pozicija, o kova dėl „Lietuvos” turėtų realią, veiksmingą, unikalią ir laimingą pabaigą”, – kalbėjo meras. Jis pažadėjo šį siūlymą teikti svarstyti per miesto tarybos posėdį.
Iniciatyvos
Pirma merui oponavo menininkė Ona Volungevičiūtė. Ji priminė, jog „Lietuvoje” buvo dvi kino salės, iš viso 1088 vietos, parduotos vos už 3 mln. litų, o dabar už daug didesnę sumą siūloma tik 280 vietų, suskaidytų į dvi kino salytes. Radijo žurnalistė Rasa Kalinauskaitė pateikė alternatyvų siūlymą – leisti visuomenei nusipirkti universaliąją pramogų areną „Siemens”. Tarptautinė kultūros paveldo ekspertė, ICOMOS narė Jūratė Markevičienė dovanojo merui svaiginantį pasiūlymą – savo lėšomis (arba susimetus su kitais bičiuliais milijonieriais) pasinaudoti Guggenheimo ir kitų pasaulio turtuolių patirtimi – įsigyti „Lietuvos” kino teatrą, čia tęsti kultūros veiklą, puoselėti tradicijas. Tai, anot Markevičienės, ideali galimybė išgarsėti merui ir tuo pat metu garsinti miestą.
Iki tokių dalykų dar, matyt, toli. Miestiečiai akcentavo, kad jie pasigenda rimto savivaldybės atstovų požiūrio į žmones, dalykiško bendravimo su visuomene. Kalinauskaitė priminė, jog vis dar negauta atsakymų į 2006 metų liepos 11-ąją pateiktos peticijos klausimus dėl „Lietuvos”.
Zuokas ir jo atstovai atsakymo patarė ieškoti Teisingumo ministerijoje. Tiesa, vakarui baigiantis meras tarsi ir pažadėjo, kad pareiškėjams bus atsakyta asmeniškai.
Viešoji erdvė
Markevičienė apgailestavo, kad Zuoką, matyt, suklaidino patarėjai, kurie mero pristatytus būsimus kultūros objektus kažkodėl įvardijo kaip viešąsias erdves. Viešoji erdvė, pasak specialistės, tai – aikštės ir skverai, kurių mieste nuolat mažėja. Ji priminė, kad nekorektiška, jog visuomeninėje erdvėje, t. y. aikštėje šalia „Lietuvos”, taip pat planuojamos naujos „Rojaus apartamentų” statybos. „Juk visuomenė ne tik netenka šios erdvės, bet ir labai stipriai dotuoja naujo komercinio pastato statybą”, – kalbėjo Markevičienė. Tai, kad valstybės žemėje norima statyti privatų pastatą, akcentavo ir kinematografininkas Vytautas Damaševičius. Jis priminė, kiek daug dėmesio miesto erdvei – skverams ir parkams – skiria kaimynai lenkai. „Vilniuje nematau Europos kultūros miesto tradicijų tąsos”, – pabrėžė Damaševičius.
Kas gero?
„Ar matote Vilniuje ką nors gero?” – paklausė Zuokas Markevičienės. „Tai – žmonės!” – nedvejodama atsakė moteris. Tarp tų puikių toli miestą garsinančių vilniečių, be abejo, yra ir susirinkime kalbėję savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas Donatas Katkus, Vilniaus mokytojų namų direktorė Zita Žepnickienė, miesto viešosios bibliotekos direktorė Rima Gražienė. Ir Zuokui asmeniškai niekas nepriekaištavo, juolab jog meras priminė, kad daugelio minėtų didžiųjų pastatų („Lietuvos”, Koncertų ir sporto bei Profsąjungų kultūros rūmų) pirmasis pardavimas vyko ne jo vadovavimo miestui laikais.
„Kodėl apie „Lietuvos” problemą kalbame kaip apie gamtos veiksnį, stichinę nelaimę? – klausė vertėjas Karolis Klimka. – Kodėl savivaldybė ir jos teisininkai nieko nedaro, kad susigrąžintų „Lietuvą” ir kad Vilniaus senamiestyje būtų geras kino teatras? Būtina prisiimti institucinę atsakomybę”.
Meras prisipažino nematantis nei ypatingos „Lietuvos” pastato vertės, nei šios kultūros erdvės, beje, veikusios 40 metų, išskirtinumo. Tačiau pabrėžė, jog „Lietuvos” finalas „gali būti labai atraktyvus”, ir pažadėjo tarpininkauti, kad būsimos kino teatro salės taptų viešosios įstaigos nuosavybe. „Esu pasirengęs naujiems susitikimams, diskusijoms”, – renginio pabaigoje tikino Zuokas. Konkrečių siūlymų turi ir vilniečiai.