Uostamiesčio mokyklose šiandien švenčiama Tarptautinė mokytojų diena.
Vyresniųjų klasių moksleiviai veda pamokas, koridoriuose šurmuliuoja tuo patenkinti mokinukai. Tačiau ne visos tradicijos tęsiamos. Tvarkingai sudėtos rankos ir baimė pakelti akis prieš mokytoją likę tik „veteranų” prisiminimuose. Šiandien pedagogai su nostalgija mena laikus, kai jų profesija dar buvo prestižinė.
Viešai nekalba
Klaipėdos miesto švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Laima Juknienė apgailestavo, kad mokytojai vis dar nėra aktyvūs, kovodami už savo teises.
„Nepatenkintų yra daug, tačiau jie reiškiasi mažuose būreliuose. Viešai išsakyti savo nuomonę yra vengiama, geriau už nugaros tyliai pasinaudoti kitų nuopelnais”, – sakė L.Juknienė.
Ji pastebėjo, kad profesinės sąjungos narių kasmet nežymiai daugėja.
Chemijos ir technologijų mokytoja įsitikinusi, kad, trūkstant įvairių dalykų specialistų, mokytojams bus lengviau reikalauti geresnių darbo sąlygų.
„Vasarą į užsienį dirbti išvažiavo nemažai kolegų. Deja, dalis jų grįžti nesirengia. Pamažu ateina laikas, kai mūsų pedagogai bus išklausyti. Juk dar visai neseniai į darbo vietą mokykloje pretenduodavo dešimt žmonių. Šiandien vadovai jau karštligiškai ieško darbuotojų”, – pasakojo profsąjungos pirmininkė.
Trūksta vienybės
L.Juknienės nuomone, pedagogams trūksta vienybės ir susitelkimo.
„Norėtųsi, kad mokytojai patys tikėtų tuo, ką nori perduoti savo ugdytiniams. Jie turėtų būti pilietiški, drąsūs, aktyvūs, nesislėpti kitiems už nugaros, o patys garsiai išsakyti savo nuomonę”, – kolegas sveikindama su švente kalbėjo mokytoja.
Ji akcentavo tai, kad mokytojus vargina krūvos papildomų darbų.
„Popierizmas kasmet vis didėja. Vidinis auditas, kuris privalomas visiems, vargiai duos naudos. Daugelyje mokyklų madinga vesti elektroninius dienynus. Tačiau paaiškėjo, kad jų pildymas atima daug brangaus laiko, o sąlygos šiam darbui ne visur tinkamos”, – vardijo L.Juknienė.
Ji pastebėjo, kad jaunosios kartos pedagogai paprasčiau sprendžia kilusias problemas. Matydami, kad už didžiulį krūvį tinkamo atlygio negaus, jie tiesiog pasitraukia ir ieško kitos darbo vietos.
Prarastas autoritetas
Vyresniosios kartos atstovai nostalgiškai mena laikmetį, kai mokytojas kartu su kunigu būdavo miesto šviesuoliai.
„Vyturio” vidurinės mokyklos direktorius Vladimiras Genutis, dėstantis matematiką, teigė, kad mokytojas jau nebėra toks svarbus ir reikalingas.
„Požiūris į mokytoją labai pasikeitė. Informacijos srautas ir pramogų industrijos plėtra menkina pedagogo vaidmenį paauglio gyvenime. Apie tai, kas ir kodėl vyksta pasaulyje, vaikai sužino iš televizijos, interneto, renginiuose. Mokytojo autoritetas ir pavyzdys sumenko”, – pastebėjo du dešimtmečius mokyklai paskyręs vadovas.
Jam nesuprantamas jaunuolių demokratijos suvokimas. „Teisės yra aukštinamos, o pareigos, – deja, pamirštamos. Prie to prisideda ir tėvai, kurie klaidingai mano, kad mokykla turi išspręsti visas paauglio problemas. Bandai paaiškinti, siūlai padėti, o sulauki klausimo „Ką jūs padarėte, kad mano vaikas toks?”, stebėjosi V.Genutis.
Jo nuomone, tėvai turėtų skirti daugiau dėmesio savo atžaloms. Būtina, anot jo, kuo daugiau bendrauti, rasti įdomios veiklos, nepalikti vaikų vienų.
„Mokykla negali išspręsti visų vaiko problemų. Jis čia praleidžia tik šešias valandas. Visą likusį laiką – namuose, kieme, gatvėje. Todėl užkrauti visą atsakomybę ant mokytojų pečių – neteisinga”, – sakė matematikos specialistas.
Žiūri atsainiai
M.Mažvydo pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Dumčius, lituanistas, sutiko, kad mokytojo statusas pakito.
„Visuomenė sumaterialėjusi. Mokinių ir tėvų požiūris į pedagogą tapo atsainesnis.
Susidarė tarsi dvi grupės. Tie, kas nori mokytis, iš pedagogo reikalauja tik žinių, stengiasi išspausti viską, kas įmanoma. Nenorintys mokytis niurzga dėl to, kad juos neva apkrauna visai nereikalingais darbais. Vyrauja ydinga nuomonė, kad uždirbti pinigų galima ir be mokslo”, – pasakojo V.Dumčius.
Tokios neigiamos nuostatos, pasak vadovo, žeidžia. Mokytojas neva suvokiamas kaip paslaugų teikėjas.
V.Dumčius sutiko ir su kolegos teiginiu, kad mokinių tėvai linkę nusimesti vaiko auklėjimo atsakomybę nuo savo pečių.
„Jie išleidžia atžalą į mokyklą ir palieka. Vėliau dar ateina pas mus išsakyti savo pretenzijas. Tai irgi žeidžia žinant, kad pedagogai dirba iš pašaukimo. Jie atsakingai žiūri į savo darbą, kartais prisiima net per daug pareigų”, – sakė lietuvių kalbos mokytojas.
Kalbinti pašnekovai ne tik vadovauja būriui bendraminčių, bet ir patys kasdien, pasigirdus skambučiui, skuba į klases. Galbūt jie nesulauks padėkos už atsidavimą ir nuoširdų darbą. Tačiau, kaip sakė Vytautas Dumčius, jeigu nors vienas žmogutis iš mokyklos išeis kitoks – mokytojo misija įvykdyta.