Likimas, atsiuntęs sunkų išbandymą, kartu dovanojo ir dovaną – sveiką dukrelę
Virusiniu hepatitu galime bet kada susirgti kiekvienas. Per kraują jo sukėlėjas į mūsų organizmą gali patekti gydymo įstaigoje, odontologo kabinete ar net kirpykloje. Hepatitas ilgai gali likti nepastebėtas, nes specifinių ligos požymių nėra. Laiku nepradėta gydyti ji progresuoja, sukeldama komplikacijas, ir gali aukštyn kojomis apversti gyvenimą.
Taip nutiko ir Teresai Makarevič, sergančiųjų kepenų ligomis asociacijos „Vilties atgaiva” pirmininkei. Apie tai, kad serga hepatitu, ji sužinojo besilaukdama dukrelės. Tačiau ryžosi gimdyti ir mergytės susilaukė sveikut sveikutėlės. Nuo pat pradžių nutarusi ligai nepasiduoti ir ją įveikti ji tai daro jau aštuonerius metus. Tiek pat greit sueis ir jos dukrelei Monikai.
Į valdiškas gydymo įstaigas nepriėmė
Jaunatviška, pasitempusi, energinga moteris – tokia atrodo ji šiandien. Žvelgdamas į Teresą nė neįtarsi, kad ji jau daugiau kaip 8 metus serga virusiniu hepatitu. Taip jau susiklostė, kad visos nelaimės ją ištiko dėl medikų kaltės. Hepatitu užsikrėtė vienoje sostinės ligoninėje, kai operuojant inkstus jai teko perpilti kraują. Tai buvo 1992 metais.
Inkstus operuoti prireikė dėl to, kad besilaukiant antrojo vaikelio sutrikus jų veiklai ligoninėje buvo naudojamas nesterilus kateteris ir per jį į šlapimo takus pateko infekcija, vėliau pasiekusi inkstus ir sukėlusi jų uždegimą. Inkstus pavyko išaugoti, tačiau vienas savo funkcijų beveik neatlieka. Deja, nėštumą teko dėl komplikacijų nutraukti.
„Kaip ir daugeliui sergančiųjų pirmieji hepatito požymiai, kuriuos pajutau, ko gero, jau po metų ar dvejų, nesukėlė nerimo, galvojau, kad dėl prastos savijautos kalti inkstai. Juk nuo tos operacijos ne tiek daug laiko buvo praėję. Nuolat jausdavausi nusilpusi, viskas iš rankų krito, sutriko virškinimas – ką tik suvalgydavau, pykindavo, ėmė mažėti svoris. Atrodžiau pavargusi, išsekusi”, – pasakoja T.Makarevič.
Bėgo laikas, moteris jautėsi vis blogiau. Netikėtai pastebėjo, kad šlapimas ėmė skleisti specifinį kvapą. Tada ji ėmė galvoti, jog kažkas išties negerai. Nuogąstavimais pirmiausiai pasidalijo su ginekologe, mat kaip tik tuomet pradėjo vėl lauktis vaikelio ir pas ją dažnai lankydavosi. Ji patarė atlikti specialius kraujo tyrimus. Šie ir padėjo nustatyti tikrąją diagnozę – hepatitą.
Nuo užsikrėtimo buvo praėję penkeri metai.
Tada Teresai buvo tik 39-eri. Jai teko grumtis ne tik dėl savo sveikatos, bet ir dėl ką tik užsimezgusios gyvybės. Ji su nuoskauda prisimena, kad valdiškų ligoninių gydytojai ją pasmerkė ir nurašė, nenorėdami imtis atsakomybės.
Pagalbos ranką ištiesė – priežiūrą iki gimdymo ir jo metu suteikė vienos sostinės privačios klinikos medikai. Teresa iki šiol jiems dėkinga dar ir už tai, kad nepuolė atkalbinėti nuo gimdymo, leido apsispręsti pačiai, dalykiškai tepasakę – tikimybė, jog kūdikis gims užsikrėtęs, yra tik 15 proc.
Nors nėštumas buvo labai komplikuotas, vos ne visą laiką teko pragulėti ligoninėje, ji išnešiojo vaikelį septynis mėnesius. Dukrelė gimė sveika, neužsikrėtusi hepatito virusu, svėrė du kilogramus. Ar bereikia sakyti, kokia laiminga jautėsi Teresa, jau auginusi vyresnį sūnų? Tai tik dar labiau padidino T.Makarevič užsispyrimą įveikti ligą, jai nepasiduoti.
Išbandė viską, kas tik įmanoma
Vos ne nuo pirmosios dienos, kai išgirdo diagnozę, Teresa stengėsi kuo daugiau sužinoti apie hepatitą ir jo gydymą. Domėjosi naujausiais vaistais, metodais. Kantriai rinko informaciją, pati išbandė ir senos kartos lietuvišką interferoną, ir tik prieš keletą metų Lietuvą pasiekusį naują, modernųjį pigiliuotą interferoną.
Šį vaistą ji pirko pati už savo pinigus, nes nepateko tarp laimingųjų, kuriems jis kompensuojamas. „Kai vartoji senos kartos preparatą, jautiesi taip, tarsi sirgtum gripu – silpna, laužo kaulus, karščiuoji. O gydymo kursas tęsiasi pusmetį. Neištvėriau, po dviejų mėnesių supasavau”, – prisimena.
Šiaip taip sulaukė, kol ir Lietuvą pasiekė nauji, modernūs vaistai. Už vieną ampulę, kurių per mėnesį reikia 4, prieš kelerius metus teko pakloti 1,1 tūkst. litų. Moteriai pasisekė, kad dirbo ji pati ir vyras, ir sūnus, tad tų brangių vaistų visi susidėję nupirko trims mėnesiams reikalingą kiekį.
Dar vieną gydymo kursą ji praėjo šių metų pradžioje – dalį vaistų įsigijo už savo pinigus, o kitą kompensavo farmacijos kompanija, nusprendusi suteikti labdarą tiems, kurie bent dalį vaistų kainos gali susimokėti patys. Rezultatas buvo stulbinantis, jos kraujyje po šio gydymosi kurso nebesurasta viruso. Praėjo jau penki mėnesiai, kai Teresa jaučiasi gerai.
Dabar ji rengiasi pabandyti naujus vaistus, kurių klinikiniai tyrimai atliekami šiuo metu. Moteris bandys jų gauti užsienyje. Tam prireiks apie 9 tūkst. litų. Šią sumą sukaupti jai padės artimiausi žmonės, vyras ir sūnus, kurie nori, kad ji būtų sveika.
„Teko įveikti daug sunkumų, bet per tą laiką tapau tikra kovotoja. Tačiau kovoju ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų savo likimo brolių ir sesių, kurie serga hepatitu. Deja, jiems visuomenės nuomonė nepalanki, nemaža dalis galvoja, kad šia liga serga tik narkomanai, nors tai neatitinka tikrovės. Ja užsikrečia vis daugiau jaunų žmonių, tarp jų gydytojų ir slaugytojų”, – susijaudinusi kalba Teresa.
Moteris įsitikino, kad norint įveikti hepatitą reikia daug kantrybės, atkaklumo: „Jei tik liga pajus, kad traukiesi, nieko gero. Aš, kad ir kaip prastai jausdavausi, ypač kai vartojau didelį šalutinį poveikį turintį lietuvišką interferoną, visą laiką dirbau. Esu pedagogė, bet vėliau studijavau ekonomiką, dirbau prekyboje. Iš paskutiniųjų nerodžiau silpnumo”.
Valdininkai taupo aukodami gyvybę
„Žmogus dar galėtų džiaugtis gyvenimu, tačiau jis miršta. Vakar paskambino moteris. Jos vyrui, 59 metų amžiaus, diagnozuotas kepenų vėžys. Gyventi liko nedaug. Hepatitas jam nustatytas prieš ketverius metus. Jei būtų gydytas nauju medikamentu, vėžio galėjo išvengti, rizika susirgti juo sumažėja keliasdešimt kartų. Ar galima taupyti gyvybės kaina?” – kalbėjo T.Makarevič.
Jai skaudu dėl kiekvieno, kuriam naujas vaistas neprieinamas. Todėl praėjusį pirmadienį Pasaulinės hepatito dienos, kuri minima spalio 1-ąją, proga „Vilties atgaiva” surengė susitikimą su Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybe – naujuoju ministru R.Turčinsku ir ministerijos sekretoriumi H.Baubinu, tikėdamasi, jog šįsyk ligonių balsas ir širdies skausmas bus išgirstas.
Pirmą kartą lėtinis hepatitas C nauju efektyviu vaistu – pegiliuotu interferonu Lietuvoje pradėtas gydyti 2005 metais. Tuomet šiems vaistams centralizuotai įsigyti skirta 2 mln. litų. Šiems metams – jau 7,1 mln., tačiau šis procesas dėl valdininkų nerangumo užsitęsė net 7 mėnesius. Be to, ir šių lėšų neužtenka, kad šiuos vaistus gautų visi, kuriems jie labiausiai reikalingi. Gydytojai priversti rūšiuoti ligonius, kuriems jį skirti.
„Centralizuotas šių vaistų įsigijimas ydingas. Yra du skirtingų gamintojų preparatai, jie abu turėtų būti kompensuojami, tada gydytojas galėtų spręsti, kurį skirti konkrečiam ligoniui. Dabar nuperkamas laimėjusiųjų konkursą vaistas ir jokios alternatyvos nėra. Be to, jų gauna tik 5 centrai Lietuvoje, Šiaulių ir Panevėžio ligoninės negauna”, – kritikuoja Arvydas Ambrozaitis, Vilniaus universiteto Infekcinių ligų, dermatovenerologijos ir mikrobiologijos klinikos vadovas.
Hepatitu B ir C Lietuvoje gali būti užsikrėtę apie 50-70 tūkst. žmonių. Ši liga diagnozuota tik 3,2 tūkst., o šiuo metu ribavirino ir interferono deriniu gydomi yra 370 ligonių. Iš jų 90 – senos kartos interferonu. Bent jau šiems žmonėms būtinai reikėtų rasti lėšų ir nupirkti naujų vaistų. Trūksta ne tiek daug, vos kelių milijonų, tikina A.Ambrozaitis.
Jis siūlo kuo skubiau koreguoti hepatito gydymo metodiką, plečiant ratą ligonių, kuriems būtų galima skirti naujos kartos vaistus. Dabar teisę į jį turi tik tie, kuriems gydymo kursas senuoju vaistu nebuvo efektyvus. Jo ir ribavirino derinys duoda efektą vos 40 proc. atvejų, o naujojo – net iki 78 proc. „Bent dalis ligonių nuo pat pradžių turi gauti modernų gydymą”, – tikina A.Ambrozaitis.
Tuo, kad turi neaišku kokiais kriterijais remiantis rūšiuoti pacientus, pasipiktinęs ir Vilniaus universiteto Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovas profesorius Jonas Valantinas: „Kodėl vieno genotipo sukeltą kepenų cirozę mes galime juo gydyti, o kito – ne, nors galėtume pasiekti labai gero atsako”.
Susitikime dalyvavęs sveikatos apsaugos ministras pripažino, kad situacija, susijusi su hepatito gydymu, nėra pati geriausia, reikia mažinti centralizuotai perkamų vaistų kiekį. Jis žadėjo, kad hepatitui gydyti skirti vaistai parengus naują vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašą tvarką taip pat jame atsiras.