Pietų Afrikos Respublikos bėgikas Josiah Thugwane 1996-aisiais per Atlantos olimpines žaidynes norėjo tik tinkamai ginti savo šalies garbę, o tapo čempionu. Šiuo metu 35 metų bėgikas tvirtina, kad į lengvąją atletiką pasuko tik norėdamas padėti sunkiai besiverčiančiai šeimai.
Josiah Thugwane yra pirmasis juodaodis PAR olimpinis čempionas. Pradžioje mėginęs siekti futbolininko karjeros sportininkas į bėgimą pasuko 17 metų, nes užsiimdamas lengvąja atletika galėjo greičiau uždirbti pinigų ir padėti skurdžiai gyvenantiems artimiesiems.
Engė fermeris
– Kodėl vaikystėje norėjote tapti futbolininku?
– Futbolas iki šiol yra mano mėgstamiausia sporto šaka. Man patiko žaisti šį žaidimą, buvau greitas, todėl sekėsi visai neblogai. Žaidžiau dešinio krašto saugo arba puolėjo pozicijose. Tačiau neturėjau jokių galimybių tapti profesionalu. Mano gimtasis Betalas yra Mpumulangos provincijos miestelis. Gyvenau baisiam žmogui priklausančioje fermoje, nuo ryto iki vėlyvo vakaro dirbau prie karvių. Neturėjau laiko niekam – net eiti į mokyklą. Fermeris mane mušdavo, grasindavo išmesti, jeigu ką nors, jo nuomone, blogai padarydavau, o tuomet nebūčiau turėjęs net kur miegoti. Futbolas man ir draugams buvo lyg svajonė apie šį tą geresnio, galimybė pabėgti. Tačiau neturėjome sąlygų rimtai treniruotis.
– Tad kaip nusprendėte pradėti bėgioti?
– Man buvo 17 metų, šeima sunkiai vertėsi, aš labai norėjau padėti. Tėvai išsiskyrė, kai buvau mažas, sukūrė naujas šeimas, bet vis tiek buvo mano mama ir tėtis. Turėjau šešis brolius ir seseris. Būtų turėjusi praeiti amžinybė, kol būčiau tapęs geru futbolininku ir galėjęs iš to užsidirbti. Juk neturėjau kada treniruotis. Kartą per televiziją pamačiau filmą apie kažkokį žmogų, kuris laimėjo bėgimo varžybas ir gavo piniginį prizą. Bėgimas yra visai kas kita. Tai tik viena sekmadienio popietė. Išgirdau, kad Betale vyks pusės maratono bėgimo varžybos. Neturėjau specialių bėgimo batelių, tik paprastas sportbačius, bet nutariau dalyvauti varžybose. Ir laimėjau. Už tai gavau 50 randų – apie 8 JAV dolerius. Tai buvo šis tas, fermoje per mėnesį uždirbdavau apie 20 dolerių. Tada supratau: „Tai yra mano galimybė. Šitaip galiu ištrūkti”.
– O kaip atrodė kelias iki Atlantos olimpinių žaidynių, per kurias tapote pirmu juodaodžiu, kuris laimėjo savo šaliai olimpinį „auksą”?
– Bėgdamas pirmą savo maratoną užėmiau penktąją vietą ir už tai gavau 700 randų – 220 dolerių. Mano šeima su tiek pinigų galėjo ramiai gyventi mažiausiai mėnesį. Nusprendžiau negrįžti į fermą. Vienoje kasykloje gavau virėjo darbą, vėliau – valytojo. Kiekvieną savaitgalį dalyvaudavau įvairiose bėgimo varžybose: 10 km, pusės maratono, maratono. Taigi kas savaitgalį uždirbdavau po 200, 500 ar 700 randų. Šeima iš to galėjo pragyventi, tačiau ėmiau baimintis dėl savo sveikatos. Per 5 metus nubėgau 50 maratonų. Pagalvojau, kad ilgai taip netempsiu, greit visai nualinsiu organizmą.
Tuomet dar nežinojau, kaip sutvarkytas pasaulis, akys atsivėrė tik 1994-aisiais. Tuomet tapau PAR čempionu ir gavau kvietimą į Honolulu maratoną Havajuose. Nugalėjau ir ten. Gavau 45 tūkst. dolerių ir supratau, kad reikia išsirinkti keletą varžybų per metus ir sutelkti dėmesį būtent į jas. Kitaip mano maratonininko karjera būtų buvusi labai trumpa. Susiradau vadybininką. Ne trenerį, nes iki šiol pats sau esu geriausias treneris. Vadybininkas turėjo man turėjo atrinkti 3-4 geriausius maratonus pasaulyje ir mane užregistruoti į juos. Po metų pavyko iškovoti kelialapį į Atlantos olimpines žaidynes. Vykau į jas negalvodamas apie jokius medalius.
– Jūsų aukso medalis tapo bene didžiausia juodaodžių politine pergale PAR sporto istorijoje?
– Į Atlantą vykome didžiuodamiesi, kad galėsime ginti savo šalies garbę. Prisiminkite, kad po 28 metų pertraukos tai buvo tik antrosios olimpinės žaidynės, kuriose Tarptautinis olimpinis komitetas leido dalyvauti PAR sportininkams. Kai pasiekiau finišą, nesupratau, kas įvyko. Prieš startą neturėjau jokių vilčių, net nesvajojau, kad galiu ką nors laimėti. Tiesiog norėjau, kad žmonės per televiziją pamatytų, jog PAR dalyvauja olimpinėse žaidynėse.
Kas iš tikrųjų nutiko, man už finišo linijos paaiškino žurnalistai. Jie stumdėsi, garsiai kažko klausinėjo, o aš ne iš karto nesupratau, apie ką kalbama.
– Tuomet per spaudos konferenciją pasakėte, kad „savo pergalę skiriate visiems PAR žmonėms ir prezidentui Nelsonui Mandelai, su kurio pagalba vėl tapote tarptautinės šeimos nariais”. Ar po to su N.Mandela buvote susitikęs?
– Susitikome jau oro uoste, grįžę iš Atlantos. Pamatęs mane jis tarė: „Ateik pas mane, auksinis berniuk”. Mane tai labai sujaudino. Prezidentas N.Mandela yra didis žmogus, daug iškentė, kad atgautume laisvę. Jei ne jis, nebūčiau galėjęs treniruotis, o ką jau kalbėti apie dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Po to susitikimo nusprendžiau keisti savo gyvenimą. Pirmiausia nutariau išmokti skaityti ir rašyti. Supratau, kad N.Mandela mums suteikė galimybę atsiskleisti ne tik sporte, bet ir kitose srityse. Taip pradėjau lankyti mokyklą. Pagalvojau: „Aukso medalį kas nors gali ir pavogti. O to, ką išmoksiu, jau niekas neatims”.
Galėjo nušauti
– Mažai trūko, kad Atlantoje būtumėte nepasirodęs. Prieš pat kelionę banditai jus išmetė iš jūsų paties automobilio ir jį pavogė. Kaip tai nutiko?
– Tada važiavau savo „Mazda”, pirmu savo automobiliu. Prie kelio pamačiau pažįstamą taksistą, kuris mėgino taisyti sugedusį savo automobilį. Du jo keleiviai paprašė pavėžėti, aš sutikau. Mano nelaimei, tai buvo gangsteriai, o jiems patiko mano automobilis. Jie liepė sustoti ir išlipti, bet aš nesutikau. Tada vienas jų šovė man į veidą, laimei, kulka tik įbrėžė smakrą. Sustabdžiau automobilį, o jie mane išmetė. Ligoninėje man susiuvo žaizdą, kreipiausi į policiją. Automobilis taip pat buvo greit surastas, mat banditams tiesiog baigėsi benzinas.
– Gal tie banditai nežinojo, kas esate. Juk dažnai pasitaiko, kad vagys gražina pavogtus daiktus supratę, kam jie priklausė.
– Istorija nutiko dar prieš kelionę į Atlantą, bet abejoju, ar aukso medalis mane būtų išgelbėjęs. Prieš kiek laiko PAR buvo nušautas vienas geriausių šalies boksininkų Ginger Tshabalala, nes netinkamoje vietoje pastatė savo automobilį. Beje, po olimpinių žaidynių taip pat buvau užpultas. Tai nutiko kelyje, per treniruotę. Man smogė į galvą, sąmonę atgavau tik ligoninėje. Po to nutikimo nusprendžiau išsikraustyti iš Betalo ir apsigyventi saugomame Johanesburgo rajone. Tokių bėdų nebebuvo.
– Po Atlantos olimpinių žaidynių tapote daugelio tautiečių, ypač juodaodžių, idealu. Ar jūsų pergalė ką nors pakeitė PAR?
– Prisimenu apartheido laikus, kai juodaodžiams buvo draudžiama dalyvauti varžybose su baltaodžiais. Vieni bėgdavo savo trasa, kiti – savo. Baltaodžiams buvo mokamos daug didesnės premijos. Visoje šalyje juodaodžiams buvo skirtas tik vienas lengvosios atletikos stadionas. To nebėra, tačiau tai N.Mandelos ir jo bendražygių nuopelnas. Mano pergalė lėmė, kad daug vaikų, kurie šlaistėsi gatvėmis, ėmė lankyti bėgimo treniruotes, o ne dairytis, ką galėtų apiplėšti. Treneriams jie sakydavo, kad nori būti kaip Josiah, laimėti olimpinius medalius. Tačiau nebuvo sąlygų, rėmėjų, kad būtų galima užsiimti jais visais. Vaikai norėjo bėgioti, bet neturėjo sportinių batų. Daugelis pasitraukė, daug kas vaikydamiesi pinigų nualino savo organizmą, patyrė rimtų traumų. Mano pergalė lėmė, kad atsirado verslininkų, norinčių padėti, nupirkti batelius, apmokėti keliones į varžybas. Kai tą pamačiau, pasijutau labai laimingas.